Antradienį Vatikano spaudos salė paskelbė popiežiaus laišką, skirtą kovo 1 dieną prasidėsiančiai
šių metų Gavėniai. Artėjant keturiasdešimt dienų trunkančiam liturginiam Gavėnios
metui, skirtam pasirengti Kristaus Prisikėlimo iškilmei, pirmajame savo pontifikato
Gavėnios laiške Benediktas XVI kalba ne vien apie dvasinį rengimąsi Velykoms, bet
taip pat apie artimo meilės pareigą. Popiežius kreipiasi į viso pasaulio katalikus
ir į visus geros valios žmones, į visuomenių narius ir valstybių vadovus, primindamas
visų pareigą padėti silpnesniems visuomenių nariams, o tarptautiniu mastu – vargingai
gyvenančioms valstybėms; visuomenės gyvenimo santykius statyti ant tvirto teisingumo
ir solidarumo pagrindo.
Gavėnia yra atsivertimo metas, o tikras atsivertimas,
savo ruožtu, reikalauja stengtis gailestingumo ir meilės kupinu Kristaus žvilgsniu
žiūrėti į vargą ir skurdą kenčiančius žmones. Tai galioja ir žmonių asmeniniams santykiams,
ir visai pasaulio žmonių bendrijai. Globalizacijos procesui būtinas turtingųjų solidarumas
su tais, kurie kenčia skurdą, neteisingumą, smurtą ir vienatvę. Skurdo pasaulyje vis
dar labai daug. Egoistiškas užsidarymas daugelio pasaulio gyventojų vargų akivaizdoje,
pasak popiežiaus, netoleruotinai prieštarauja tam meilės ir atjautos pavyzdžiui, kurtį
mums paliko Kristus.
Savo laiške Benediktas XVI mini popiežiaus Pauliaus VI
socialinę encikliką „Populorum Progressio“ ir iš naujo laikmečio perspektyvos, praėjus
39 metamas nuo anos enciklikos paskelbimo, paliečia bendrosios pasaulio pažangos temą.
Paulius VI savo enciklikoje kalbėjo apie visuotinį humanizmą, be kurio neįmanoma tikra
pažanga. Tas pats reikalavimas galioja ir šiandien. Neįmanoma ekonominės ir technologinės
pažangos atskirti nuo žmonių tarpusavio priklausomybės, nuo atsakomybės, nuo solidarumo
ir meilės, nuo tų visų pamatinių vertybių, kuriomis remiasi tikras žmoniškumas. Bažnyčia
irgi stengiasi prisidėti prie visuotinės pažangos kūrimo proceso ir tai ji daro ne
materialinėmis priemonėmis ar techniniais sprendimais, bet skelbdama Kristaus tiesą,
kreipdamasi į kiekvieno žmogaus sąžinę, skelbdama žmogaus asmens ir žmogaus darbo
orumą, formuodama tokią kultūrą, kurioje žmogus sugebėtų surasti atsakymus į visus
iš jo širdies besiveržiančius klausimus.
Žinoma,- sako popiežius,- pažangos
kūrimas, ar jis būtų vykdomas tarptautiniu mastu, ar pavienių žmonių santykiuose,
visuomet reikalauja veiklos. Bažnyčios vykdomi artimo meilės darbai – tai irgi konkreti
veikla, konkreti materialinė pagalba skurstantiems žmonėms, tačiau ji nebūtų veiksminga,
jei nesivadovautų troškimu žiūrėti į pasaulį Kristaus žvilgsniu, žiūrėti su meile
ir atjauta, žiūrėti taip, kaip į jį žiūrėjo Kristus. Popiežius pripažįsta, kad kartais
ir krikščionys savo veikloje nusižengia šiam dėsniui, kad meilės darbuose pristinga
tikėjimo, kad aukščiau meilės ir tikėjimo, keliami tik praktiniai aspektai. Krikščionis
neturi nei nepamatuotai pasitikėti vien savo jėgomis, nei pasiduoti pesimizmui skurdo
akivaizdoje. Tai netinkami keliai į tikrą pažangą. Į tikrą pažangą veda konkretūs
darbai grįsti tikėjimu ir atsivertimu. (jm)