Šio sekmadienio skaitiniai primena akimirkas, prasidėjus atbuliniam skaičiavimui prieš
kokį nors ypatingą įvykį.
Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninivė bus sunaikinta!-
pirmajame skaitinyje girdime pranašo Jonos įspėjimus.
Sakau jums, broliai:
laikas trumpas!- antrajame skaitinyje mums primena apaštalas Paulius.
Atėjo
metas, prisiartino Dievo karalystė,- Evangelijoje skelbia Jėzus.
Vis tiktai
visų šių įspėjimų rezultatu buvo ne kažkokie baisūs įvykiai, o pasikeitimas į gera
žmonių gyvenime.
Senojo Testamento pranašo Jonos knygoje pasakojama, jog, išgirdę
apie gresiančią bausmę, Ninivės gyventojai atgailavo ir nusigręžė nuo piktojo kelio.
Korinto krikščionys, įsiklausę į Pauliaus pamokymus ir suvokę, kad .šio pasaulio pavidalas
praeina, labiau atkreipė savo žvilgsnį į esminius dalykus.
To paties troško
ir Išganytojas, savo pasiuntinybę išreiškęs žodžiais: Atėjo metas, prisiartino Dievo
karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!
Evangelistui pakako poros sakinių,
norint išreikšti krikščionybės kelią į pasaulį ir žmonių širdis. Pirmieji du teiginiai
byloja apie Dievo apsireiškimą, tuo tarpu žodžiai apie tikėjimą ir atsivertimą primena,
jog tikėjimas tik tuomet yra gyvas, kai į gautą žinią ryžtasi atsiliepti pats žmogus.
Keturi
Genezareto ežero žvejai, atsiliepę į Jėzaus kvietimą, tuojau paliko savo senąjį amatą,
kad taptų žmonių žvejais, dar nežinodami, ką tai reiškia.
Iš pirmo žvilgsnio,
nieko ypatingo neatsitiko. Viskas liko beveik taip pat, kaip ir anksčiau.
Ninivės
miestas tebestovi, Korinto krikščionys toliau tebegyvena ir darbuojasi šiame praeinančiame
pasaulyje. Netgi žvejyba Genezareto ežere bei kituose vandens telkiniuose nenutrūko…
Tačiau
iš tiesų tokiais atvejais žmonės neprivalo elgtis taip, tarsi nieko nebūtų įvykę.
Mes pernelyg esame užsiėmę savimi, todėl nemokame pastebėti Dievo buvimo mūsų gyvenime
ir mumyse. Dievo laikas yra susijęs su mūsų laiku tam, kad mes išplėstume savo akiratį,
kad žvelgtume ne vien į tai, kas yra aplink mus, bet mėgintume pamatyti didesnę prasmę
savo darbuose bei pastangose.
Dievas į mus prabyla ne tam, kad grasintų nelaimėmis
ar kalbėtų apie likusį trumpą laiką. Ne, Jis skelbia būtinybę atsiversti tuojau pat,
atsiliepti į Jo balsą.
Ninivės gyventojai nelaukė keturiasdešimties dienų,
kad patikrintų, ar išsipildys Dievo grasinimai. Jie atgailavo už savo blogus darbus
ir išgelbėjo save ir savąjį miestą.
Tikėjimo, elgesio pakeitimo, atgailos darbų
neįmanoma surašyti į tvarkaraštį, kaip pamaldų tvarkos bažnyčioje, jų nenukelsime
kiek galima toliau, kaip tai padarome su mokesčių mokėjimu. Į visa, kas liečia dvasinį
gyvenimą, reikia atsakyti tuojau pat, tą pačią akimirką, stengiantis suvokti, jog
Dievas prabyla į mus ne norėdamas nubausti, bet pasigailėti, ne mėgindamas suvaržyti,
bet trokšdamas išlaisvinti.
io Dievo kvietimo neturime teisės palikti be atsako.
Reikia tik prisiminti, jog atsiliepti reikia tuojau, nes bet koks delsimas bus nenaudingas
mums patiems. (Mons. Adolfas Grušas)