Popiežiaus bendroji audiencija

Aštuoniems tūkstančiams maldininkų, dalyvavusių trečiadienio bendrijoje audiencijoje, popiežiaus skaitytoje katechezėje buvo komentuojama Valandų liturgijos ciklo ketvirtosios savaitės ketvirtadienio Mišparų 143 psalmės pirmoji dalis:

Tebūna šlovinamas Viešpats, mano uola! Jis lavina mano rankas mūšiui ir mano pirštus karybai. Jis – mano užuovėja ir mano pilis, mano tvirtovė ir mano Gelbėtojas, mano skydas, kuriuo pasitikiu. Jis – tas, kuris man paveda valdyti tautas. Viešpatie, kas yra žmogus, kad tu juo rūpiniesi, mirtingas žmogus, kad kreipi į jį dėmesį? Žmogus yra lyg vėjo dvelktelėjimas, – jo dienos lyg dingstantis šešėlis. Viešpatie, praplėšk dangaus skliautą ir nuženk, paliesk kalnus, ir jie ims rūkti. Svaidyk žaibus ir išblaškyk mūsų priešus, laidyk savo strėles ir priversk juos bėgti! Tiesk ranką iš aukštybių – išvaduok mane ir ištrauk mane iš galingų vandenų, iš svetimųjų rankos! Visa, ką jie sako, yra melas, – jie kelia dešinę kreivai prisiekti.

Mūsų kelionė po Mišparų liturgijoje naudojamas psalmyno dalis šiandien atvedė prie karališkojo himno, 143 psalmės, kurios pirmąją dalį ką tik girdėjome,- sakė popiežius, pradėdamas trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę. Liturgija šią psalmę mums siūlo padalintą į dvi dalis. Pirmojoje atsiskleid˛ia aikus psalmės autoriaus literatūrinis projektas: ioje psalmėje naudojami kitų psalmių fragmentai ir jie sudedami į vieną maldos ir giesmės projektą. O jei ši psalmė yra vėlesnė už kitas, vadinasi ir čia minimas karalius nepriklauso etame am˛iuje prieš Kristų Babilonijos tremtimi nutrauktai Dovydo dinastijai, bet šioje psalmėje kalbama apie šlovingą Mesijo figūrą, kurio pergalė nesiriboja vien kariniais ar politiniais laimėjimais, bet yra pergalė prieš blogį. Karalių, hebrajiškosios tradicijos „Dievo pateptąjį“, pakeičia Mesijas, kurį krikščioniška tradicija tapatina su Jėzumi Kristumi – Dovydo sūnumi ir Abraomo vaikaičiu.

Himnas prasideda palaiminimu, tai yra Viešpačiui skirtais šlovinimo žodžiais. Jis vadinamas pilimi, tvirtove, skydu. Naudodamas šiuos karinius terminus, psalmės autorius kalba apie Dievą, kuris moko sau ištikimą žmogų atsispirti ir pasaulio negandoms, ir blogio jėgoms. Visagalio Dievo akivaizdoje žmogus jaučia ir viešai išpažįsta savo silpnumą. Žmogus yra lyg vėjo dvelktelėjimas, – jo dienos lyg dingstantis šešėlis,- sako psalmės autorius. Tačiau jei žmogus toks silpnas ir bejėgis, panardintas nesustabdomo laiko tėkmėje, tai kodėl vis dėlto Dievas juo taip rūpinasi, kodėl jį globoja? Tarsi atsiliepiant į šią abejonę, čia pat sekančiose psalmės eilutėse pasipila visas srautas žodžių, kosminių reiškinių ir istorinių įvykių simboliais skelbiančių Dievo didybę. Kalbama apie praplėštą dangaus skliautą, apie Dievo paliečiamus kalnus, kurie kaip mat pavirsta grėsmingais vulkanais, apie svaidomus žaibus. Kalbama apie pražūtingai grėsmingus galingus vandenynus, iš kurių Dievas išvaduoja. Šio dinamiško vaizdo pakrašty stovi „svetimieji“, kurie meluoja ir šventvagiškai prisiekia. Semitų tradicijose melagystė ir šventvagiškas prisiekinėjimas lygus stabmeldystei, moralinei netvarkai, blogiui, kurio Dievas pats nepakenčia ir neleidžia, kad ir jo ištikimieji su juo susidėtų.

Baigdamas katechezę, popiežius priminė kaip šią psalmę prieš daug šimtmečių komentavo vienas pirmųjų Bažnyčios amžių mąstytojų – Origenas. Pasak jo, psalmininkas čia kalba apie žmogaus kūno ir viso žmogiško buvimo silpnumą ir trapumą. Žmogus yra niekas. Arba kaip sakė kitos Šventojo Rašto knygos autorius – tuštybių, tuštybė ir viskas tuštybė. Tik tai supratęs žmogus su neapsakoma nuostaba gali klausti: Viešpatie, kas gi yra žmogus, kad tu jam apsireiškei? Žmogui didelis džiaugsmas pažinti savo Kūrėją. Tuo mes ir skiriamės nuo kitų gyvūnų, kad mes žinome, kas yra mūsų Kūrėjas, o kito gyvūnai to ne˛ino. Dar daugiau, Dievas pats pasiima tą žmogaus silpnumą. Dievas palenkia dangų ir nužengia žemėn. Pasiklydusi avis pražūtų, jei pats Viešpats nepaimtų jos ant pečių.

Ši psalmė, pradžioje konstatavusi mūsų žmogiškumo menkumą ir silpnumą, baigiasi džiugiu konstatavimu, kad Dievas yra čia pat, su mumis, kad jis yra Emanuelis. Mes jį matome mylinčiame, žmogumi tapusio Dievo Jėzaus Kristaus veide.

* * *

Šio trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavo būrys vaikų iš Šiaurės Osetijos Beslano miesto, kuriame 2004 metų rugsėjo 1-ąją, naujų mokslo metų pradžios dieną, įvyko kraupi tragedija ir kurios aukų dauguma buvo vaikai. Čečėnai sukilėliai užgrobė ir užminavo mokyklą. Prasidėjus Rusijos specialiųjų dalinių puolimui, pagrobėjai susprogdino mokyklą. Žuvo 335 žmonės, kurių didelė dauguma buvo vaikai.

Visas pasaulis, net ir tie, kurie simpatizuoja čečėnų kovotojams, pašiurpę kategoriškai smerkė mokyklos pavertimą kovos lauku ir vaikų žudynes. Užuojautą pareiškė taip pat ir popiežius Jonas Paulius II. Vatikano Valstybės sekretorius kardinolas Angelo Sodano, užuojautos telegramą, Šv. Tėvo vardu, pasiuntė apaštaliniam nuncijui Maskvoje arkivyskupui Antonio Mennini. Telegramoje buvo prašoma perduoti popiežiaus užuojautos ir paguodos žodžius visiems žuvusių artimųjų gedintiems žmonėms ir visai tragedijos sukrėstai visuomenei. Popiežius kategoriškai smerkė terorizmą ir meldė Dievą, kad padėtų to regiono gyventojams išsivaduoti iš nepakantos ir keršto.

Šiomis dienomis Italijoje lankosi trys dešimtys vaikų iš Beslano. Juos globoja Italijos civilinės gynybos savanoriai. Vaikai aplankė Milaną, Veneciją ir Romą. Trečiadienį po bendrosios audiencijos jiems buvo surengta ekskursija po Vatikano sodus. (jm)