Popiežiaus kalba prieš kalėdinį palaiminimą Urbi et Orbi

„Skelbiu jums didį džiaugsmą... Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10-11). Šia naktį vėl klausėmės piemenims tartų angelo žodžių ir vėl pajutome nuotaiką tos Šventosios Nakties, Betliejaus Nakties, kurią Dievo Sūnus tapo žmogumi ir, gimdamas varganame urve, apsigyvenamo tarp mūsų. Šią iškilmingą dieną vėl skamba angelo skelbimas, kuris ir mus, trečiojo tūkstantmečio moteris ir vyrus, ragina priimti Išganytoją. Tenebijo šiuolaikinė žmonija įsileisti jį į savo namus, miestus, valstybes ir į kiekvieną žemės kampelį! Neseniai pasibaigusiame tūkstantmetyje ir ypač paskutiniais amžiais įvyko didžiulė technikos ir mokslo pažanga; šiandien turime didžiulius materialinius resursus. Tačiau jei technologijų eros žmogus pasiduos dvasinei atrofijai ir širdies tuštumai, jam grės pavojus tapti savo proto laimėjimų ir savo operatyvinių gabumų auka. Dėl to labai svarbu, kad jis atvertų savo protą ir širdį Kristaus Kalėdoms – išganymo įvykiui, kuris gali grąžinti viltį kiekvieno žmogaus gyvenimui.

„Pabusk, žmogau, nes tau Dievas tapo žmogumi“ (šv. Augustinas). Pabusk, trečiojo tūkstantmečio žmogau! Kalėdų dieną Visagalis tampa kūdikiu ir prašo tavo pagalbos ir globos. Jo buvimo Dievu būdas sudrumsčia mūsų buvimą žmonėmis; jo beldimasis į mūsų duris reikalauja atsakymo; reikalauja mūsų laisvo apsisprendimo; reikalauja, kad keistume savo santykį su gyvenimu ir jo sampratą. Modernieji laikai dažnai vaizduojami kaip pabudimas iš proto snaudulio, kaip ėjimas iš tamsybių į žmonijos šviesą. Tačiau be Kristaus, vien proto šviesos nepakanka žmogui ir pasauliui apšviesti. Dėl to, Kalėdų dieną skambantys Evangelijos žodžiai – „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9) – aidi kaip išganymo skelbimas visiems žmonėms. „žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje“ (Gaudium et spes, 22). Bažnyčia nepaliaudama kartoja šią vilties žinią, paskelbtą prieš keturis dešimtmečius pasibaigusio Vatikano II Susirinkimo.

Šiuolaikini žmogau, subrendęs, bet kartais toks neišmintingas ir silpnavali, leisk, kad Betliejaus Kūdikis tave paimtų už rankos; nebijok, pasitikėk juo! Jo šviesos gaivinanti jėga duoda tau drąsos darbuotis kuriant naują pasaulio tvarką, paremtą teisingais etikos ir ekonomikos santykiais. Jo meilė tevadovauja tautoms ir tepadeda joms suprasti, jog visi esame „šeima“, pašaukta kurti pasitikėjimą ir vieni kitiems padėti. Susivienijusi žmonija galės spręsti daugybę nerimą keliančių šio meto problemų: nuo terorizmo pavojaus iki žeminančio skurdo, kuriame gyvena milijonai žmonių, nuo ginklų platinimo iki didžiųjų epidemijų ir gamtos niokojimo, dėl kurio gresia pavojus žmonijos ateičiai.

Dievas, kuris mylėdamas žmogų tapo žmogumi, tepadeda visiems, kas siekia taikos ir integralios pažangos Afrikoje, kas priešinasi brolžudiškiems karams, idant sustiprėtų dabartinės dar trapios politinės permainos, idant būtų apgintos pagrindinės teisės žmonių, kurie dar kenčia humanitarines tragedijas, kaip Darfure ir kitose centrinės Afrikos srityse. Tepaskatina Lotynų Amerikos tautas gyventi taikoje ir santarvėje. Teįkvepia drąsos geros valios žmonėms, kurie darbuojasi Šventojoje Žemėje, Irake ir Libane, kur netrūksta vilties ženklų, tačiau jie dar turi būti patvirtinti lojalumo ir išminties įkvėptais darbais; testiprina dialogo procesą Korėjos pusiasalyje ir kitose Azijos šalyse, kad įveikus pavojingą susipriešinimą, remiantis bičiulystės dvasia būtų pasiekti taikūs sprendimai, kurių taip laukia vietiniai gyventojai.

Kalėdų dieną mūsų sielos atsiveria vilčiai, kontempliuodamos dieviškąją garbę, paslėptą Kūdikio suvystyto vystyklais ir paguldyto ėdžiose skurde: jis yra visatos Kūrėjas naujagimio bejėgiškume! Priimti šį paradoksą, šį Kalėdų paradoksą, reiškia atrasti Tiesą, kuri išlaisvina, atrasti Meilę, kuri perkečia gyvenimą. Betliejaus Naktį Išganytojas tapo vienu iš mūsų, kad keliautų su mumis pavojingais istorijos keliais. Priimkime jo ištiestą ranką: jo ranka nenori nieko iš mūsų atimti, ji nori tik duoti.

Kartu su piemenimis įeiname į Betliejaus lūšną. Mus pasitinka stebuklingo gimimo liudininkės Marijos meilės kupinas žvilgsnis. Tepadeda jinai mums džiugiai išgyventi Kalėdas; teišmoko mums širdyse saugoti slėpinį Dievo, kuris dėl mūsų tapo žmogumi. Teskatina mus liudyti pasauliui jo tiesą, meilę ir taiką.