Kalėdų Evangelija ir homilija

Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 1-14).

KALĖDŲ ŽINIA

Gal reiktų pradėti nuo teiginio, kad žmonės Kalėdas suvokia ir švenčia labai skirtingai. Vienaip Kalėdas vertina dvasininkas, nuolatinis bažnyčios lankytojas ir visiškai kitaip į jas žiūri prekybininkas ar pramogų verslo atstovas…

Atrodo, viskas prasidėjo nuo tos pačios šventės, tačiau amžių bėgyje viskas palengva atitolo nuo pradinės Kalėdų prasmės, iškreipdamas jas iki karikatūros. Krikščioniškos Kalėdos tapo tiktai pretekstu kažkam kitam. Vietoje to, kad būtų pasistengta įnešti Kalėdų dvasią į savo širdį ir namus, leidžiamasi į avantiūras, pataikaujant skoniui, madai, papročiams, suinteresuotumui, ambicijoms, tuštybei.

Visa tai regint, kartais atrodo, jog daug daugiau pagarbos užsitarnauja netikinčio žmogaus nusistatymas neteikti toms šventėms reikšmės, negu daugelio “tikinčiųjų šventė”, persmelkta komercijos ir tuštybės.

Vis dėlto, nežiūrint nieko, egzistuoja tik vienos tikros Kalėdos, kurias įmanoma pajusti, gyvenant vien tik tikėjimo ir paprastumo dvasia.

Minint Jėzaus gimimą, nereikia ieškoti kažko didingo, išvaizdaus, nukarstyto blizgučiais… Tai gali būti tik papuošta eglutė, bet ne dieviškasis Kūdikis, kuri vienas teteikia šiai šventei prasmę.

Dievas, norėdamas susitikti su žmogumi, renkasi kuklumo kelią, išreiškiamą mažumu, ir kas gali būti mažesnio, kaip beginklis kūdikis, glaudžiamas prie motinos krūtinės?…

Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms… pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė,- skaitome apaštalo Pauliaus laiške Titui.

Kalėdos – tai šventė, kuomet Dievas norėjo parodyti žmonėms giedrą veidą. Tą dieną Dievas apsireiškia ne tam, kad verktų, bet kad nusišypsotų pasauliui.

Žmonės praeityje pridarė nemaža kvailysčių ir, tikriausiai, dar neišsėmė turimų rezervų, tačiau Dievas vistiek myli žmones. Kalėdų šventė mums kalba apie tai, kad mūsų menkumą nušvietė Dievo šypsena, kuri drauge yra pagrindinis motyvas, kodėl mes galime turėti viltį ir jausti, jog Dievo kantrybė mums suteikia galimybę taisyti savo gyvenimo klaidas.

Šią žinią palydi angelų giesmė: Ramybė žemėje Jo mylimiems žmonėms.

Tą dieną virš mūsų palinksta ne rūstus teisėjo ir ne ašaromis išvagotas nusivylusio Dievo veidas, bet veidas To, kuris, viską nugalėdamas meile, gali kalbėti apie ramybę, prašydamas tik vieno: kad leistume Dievui mylėti save.

Kalėdos nėra baigtinis pasakojimas. Tai ne ta šventė, kuri pasibaigia kartu su baigiamuoju palaiminimu.

Tinkamai išgyvenęs šią šventę krikščionis privalo skelbti visiems, kad pasaulyje yra kai kas daugiau, ko neįmanoma įsprausti į parduotuvių lentynas, sutalpinti televizorių ekranuose ar parodyti milžiniškose miestų aikščių scenose.

Su šia švente viskas tik prasideda: žmogus pajunta troškimą mylėti ir būti mylimas, gyventi taip, kaip, galbūt, nesugebėjo gyventi iki tol.

Tai krikščioniškos Kalėdos, kur visuomet svarbiausias yra pas mus atėjęs Dievas…

(Mons. Adolfas Grušas).