Penktadienio rytą popiežiaus namų pamokslininkas tėvas Raniero Cantalamessa popiežiui
ir jo dvariškiams sakė ketvirtąjį ir jau paskutinį šių metų Advento pamokslą. Šį kartą
pamokslininkas kėlė klausimą „Ar man, asmeniškai, Kristus yra Išganytojas?“
Šiandien,
tam tikra prasme, esame tarsi grįžę į pradžią – prieš mūsų akis visas neevangelizuotas
pasaulis. Labiau negu Kristumi, žmonės tiki atsitiktinumais, tiki mokslu, tiki pačiais
savimi, tiki kažkokia kosmine jėga, kažkokia energija, prie kurios ir jiems reikia
harmoningai prisiderinti. Šitam pasauliui mes vėl turime skelbti, kad Kristus yra
vienintelis Išganytojas, kad tai jis mus išvaduoja iš blogio ir tai jis mums dovanoja
amžiną gyvenimą.
Ar ši žinia galia pasiekti šiuolaikinį žmogų? Žinoma, gali!
Gali visų pirma dėl to, kad žmogui šiuolaikinio pasaulio mados yra beveik įvariusios
nepilnavertiškumo kompleksą. Žiniasklaida mus vaizduoja tokiais, kokiais mes nesame;
kokiais norėtume, bet nesugebame būti. Žmogus norėtų būti panašus į tą siūlomą modelį,
bet žino, kad tokiu netaps. Kristus – priešingai. Kristus gimimui pasirinko patį mažiausią
Judėjos miestą. Kristus mus išvadavo iš būtinumo būti aukščiau kitų, iš būtinumo rungtyniauti
su minia ir stumdytis alkūnėmis, išvadavo iš pavydo. Kristus mums sako, jog save realizuoti,
būti tikrais savo pašaukimą vykdančiais žmonėmis mes galime ir savo paprastume. Dievas
tapo kūnu. Dievas atėjo pas žmogų ten, kur jis yra.
Žmonija vakar ir šiandien
trokšta būti išvaduota iš mirties. Ką apie tai sako krikščionių tikėjimas? Sako paprastą
ir labai svarbų dalyką: mirtis yra, mirtis – tai iš tiesų viena didžiausių mūsų problemų,
bet Kristus mirtį nugalėjo. Vadinasi, po Kristaus prisikėlimo, žmogaus mirtis jau
ne tokia pati kaip anksčiau. Tai tarsi gyvatės įkandimas, nuo kurio žmogus praranda
sąmonę, bet nemiršta. Tai jau ne siena, į kurią viskas atsimuša ir sudūžta, bet perėjimas
– Velykos. Arba, kaip sakė šv. Augustinas, tai praėjimas į tas kas nepraeina.
Tėvas
Cantalamessa pridūrė dar vieną aspektą: Kristus – tai ne kažkokio neapibrėžto pasaulio
Išganytojas, bet mano Išganytojas. O jei jis mano išganytojas, tai aš negaliu šio
įsitikinimo laikytis tik sau. Kaip sako šv. Petras, aš turiu įtikinamai atsakyti kiekvienam
klausiančiam apie mane gyvenančią viltį. Vadinasi, aš privalau skelbti tai, kuo pats
tikiu, ko pats viliuosi. (jm)