Prieškalėdinis popiežiaus susitikimas su Romos Kurija

Ketvirtadienio rytą įvyko tradicinis prieškalėdinis popiežiaus susitikimas su Romos Kurijos vadovais. Paprastai tokiomis progomis popiežius apžvelgia besibaigiančių metų Bažnyčios gyvenimo įvykius. Taip būdavo prie popiežiaus Jono Pauliaus II kasmet vykusiuose prieškalėdiniuose susitikimuose su Romos Kurija, kuriuose, beje, daug kartų dalyvavo ir dabartini popiežius, tuometinis Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas kardinolas Ratzingeris. Šiame pirmame popiežiaus Benedikto XVI susitikime su Romos Kurijos vadovais irgi buvo apžvelgti pagrindiniai šių metų Bažnyčios gyvenimo įvykiai, tačiau tarp pastarųjų, daugiau kaip pusę gana ilgos savo kalbos Šv. Tėvas skyrė neseniai paminėtoms Vatikano II Susirinkimo uždarymo keturiasdešimtosioms metinėms ir paties Susirinkimo peržiūrėtam Bažnyčios santykiui su šiuolaikiniu pasauliu.

Pabusk, žmogau, nes dėl tavęs Dievas tapo žmogumi. Šituo šv. Augustino raginimu – Kalėdiniu linkėjimu – popiežius pradėjo gana ilgą, beveik valandą trukusią savo kalbą Romos Kurijos kardinolams ir vyskupams.

Tarp neužmirštamų Bažnyčios gyvenimo įvykių šiais, jau besibaigiančiais metais, Benediktas XVI paminėjo popiežiaus Jono Pauliaus II mirtį. Joks kitas popiežius nepaskelbė tiek daug dokumentų kaip Jonas Paulius II. Joks kitas popiežius neaplankė tiekos šalių kaip Jonas Paulius II, kuris pats asmeniškai ėjo pas žmones visuose kontinentuose. Galiausiai jis davė tylaus kentėjimo liudijimą. Verbų sekmadienį matėme Joną Paulių II su palmės šaka rankoje, laiminantį mus kančiai besirengiančio Viešpaties vardu. Galiausiai nebyliame Velykų sekmadienio palaiminime matėme prisikėlimo ir amžino gyvenimo pažadą.

Tarp šių metų Bažnyčios gyvenimo momentų buvo taip pat paiminėti du Jono Pauliaus II pradėti didieji įvykiai, kuriuos teko tęsti Benediktui XVI – pasaulio jaunimo dienos Koelne ir Eucharistijos metus užbaigiantis Vyskupų Sinodas. Galiausiai paskutinis svarbus šių metų įvykis buvo Vatikano II Susirinkimo uždarymo keturiasdešimtųjų metinių minėjimas.

Šis minėjimas savaime kelia klausimą: kokie buvo jo rezultatai? Ar teisingai jie buvo suprasti ir priimti? Kas susirinkimo nutarimų įgyvendinime buvo gera, kas netobula, o kas klaidinga? Kodėl Susirinkimo mokymo įsisavinimas buvo toks sudėtingas?

Viskas priklauso nuo Susirinkimo interpretavimo arba, kaip šiandien mėgstama sakyti, nuo teisingos hermeneutikos. Problemos įsisavinant Susirinkimo mokymą atsirado dėl to, kad atsirado dvi, viena kitai prieštaraujančios, dvi tarpusavy besipykstančios hermeneutikos. Viena vertus, buvo bandoma aiškintis Susirinkimo mokymą naudojant nevientisumo arba lūžio hermeneutiką. Tai būtent ji dažniausiai susilaukdavo žiniasklaidos, o kartais ir moderniosios teologijos simpatijų. Antra vertus, yra ir reformos hermeneutika, Bažnyčią suprantanti kaip vientisą subjektą, kuris auga ir vystosi laike, tačiau visuomet yra sau tapatus subjektas, visuomet yra keliaujanti Dievo tauta.

Ana nevientisumo ir lūžio hermeneutika stengiasi nubrėžti ribą tarp priešsusirinkiminės ir posusirinkiminės Bažnyčios. Ji bando įtikinti, kad ir Susirinkimo dokumentai ne iki galo įkūnija tikrą Susirinkimo dvasią, kad jie tėra tik kompromiso rezultatas, kad siekiant vienbalsio pritarimo, reikėjo nusileisti senų ir nereikalingų dalykų gynėjams.

Tačiau kas tai teigia,- sakė popiežius Benediktas XVI,- nesupranta kas iš tiesų yra Susirinkimas. Jis juk negali būti prilygintas Konstituantai, tai yra tokiai asamblėjai, kuri susirenka tam, kad panaikintų seną konstituciją ir priimtų naują. Tokiai asamblėjai juk reikėtų mandato, kurio šiuo atveju niekas negali suteikti. Susirinkimo Tėvai neturėjo mandato ką nors keisti, nes Bažnyčią įkūrė pats Viešpats. Jis davė mums Bažnyčią tam, kad mes pasiektume amžiną gyvenimą. Vyskupai, šventimų sakramento galia, yra Viešpaties patikėtiniai ir jo didžiosios dovanos saugotojai. Vyskupai yra Dievo slėpinių tarnai.

Savo kalboje popiežius Benediktas XVI paminėjo popiežiaus Jono XXIII kalbą, sakytą Susirinkimo atidarymo dieną. Susirinkimas nori perduoti tyrą ir vientisą doktriną, be nutylėjimų ir iškraipymų. Mūsų pareiga ne tik saugoti brangų lobį, tarsi jis priklausytų tik praeičiai, bet visomis jėgomis ir be baimės atsidėti darbui, kurio reikia dabartinam metui. Būtina, kad tikra ir nekintanti doktrina būtų ištikimai gerbiama, kad į ją būtų nuolat gilinamasi ir kad ji būtų pristatoma mūsų laikų reikalavimus tenkinančiu būdu. Popiežiaus Jono XXIII paskelbta programa nelengva ir daug reikalaujanti, nes iš tiesų nelengva sudaryti ištikimybės ir dinamiškumo sintezę. Tačiau visur, kur susirinkimo interpretavimui buvo naudojamas šitas raktas, šita hermeneutika, visur brendo naujas gyvenimas ir noko nauji vaisiai.

Popiežius savo kalboje taip pat palietė Susirinkimo mokymo antropologinius ir kultūrinius aspektus, kurie, jei atskiriami nuo Bažnyčios kaip vientiso subjekto sampratos, gali virsti lūžio hermeneutiką pateisinančiais argumentais. Benediktas XVI savo kalboje sintetiškai pateikė visą vadinamąją Bažnyčios susidūrimo su modernybe istoriją ir apžvelgė prielaidas, kurios ilgainiui tą konfliktą sušvelnino ar kai kuriose srityse iš viso išsprendė. Šia prasme Vatikano II Susirinkimas iš tiesų turėjo lemtingos įtakos nesusipratimų sprendimui ir atvertė naują dialogo su šiuolaikiniu pasauliu puslapį. Dar dagiau. Susirinkimas ištaisė kai kurias istorines klaidas. Tačiau jei ir visiškai teisėtai įžvelgiame tam tikrą nevientisumą tarp to kas buvo prieš ir po Susirinkimo, tas nevientisumas liečia įvairias konkrečias istorines sąlygas ir aplinkybes, o ne Bažnyčios esmę, kuri ir prieš, ir po Susirinkimo yra viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė Bažnyčia. Kas manė, jog atsvėrimas pasauliui pagaliau atneš lauktą visišką harmoniją, tas nepakankamai įvertino ir pačioje modernioje visuomenėje glūdinčias problemas ir įtampą, tas nepakankamai įvertino žmogaus prigimties silpnumą. Nuo pat pradžios Bažnyčia pasaulyje yra „prieštaravimo ženklas“. Susirinkimas nenorėjo ir negalėjo panaikinti Evangelijos prieštaravimo žmogaus klaidoms. (jm)