Popiežiaus bendroji audiencija

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams popiežius Benediktas XVI komentavo 138 psalmę, skaitoma Valandų liturgijos ketvirtosios savaitės trečiadienio Mišparuose.

Viešpatie, ištyrei mane ir pažįsti. Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju, - iš tolo supranti mano mintis. Stebi mano žingsnius ir mano poilsį, - pažįsti visus mano kelius. Net nespėjus mano liežuviui žodžio ištarti, štai, Viešpatie, tu jį visą žinai. Iš visų pusių apsiauti mane, lieti mane savo ranka. Tavo žinojimas man per nuostabus, - man per gilus, negaliu jo pasiekti. Kurgi galėčiau pabėgti nuo tavo dvasios ar atsitolinti nuo tavo Artumo? Jei į dangų užžengčiau, tu būtum ten, jei Šeole pasikločiau lovą, tu būtum ten. Jei įgyčiau aušros sparnus ir įsikurčiau prie tolimųjų jūros ribų, net ten mane vestų tavo ranka ir tvirtai laikytų tavo dešinė. Jei sakyčiau: "Tamsa tikrai mane paslėps ir naktis bus man šviesa", - juk tau pati tamsa nėra tamsi ir naktis šviečia kaip diena.

Mišparų liturgija šį kartą mums siūlo nepaprastai gražų ir emocingą tekstą – 138-ąją psalmę:- sakė popiežius. Šiandien nagrinėsime pirmąją jos dalį, pirmuosius du posmus, kabančius apie visa žinantį ir visur esantį Dievą. Psalmėje naudojami vaizdiniai ir simboliai šlovina Dievą Sutvėrėją. Jai tokie didingi kūriniai,- prieš keliolika šimtmečių kalbėjo vienas šią psalmę komentavusių Bažnyčios Tėvų,- tai koks didis turi būti jų Kūrėjas.

Dievas viską žino,- teigia psalmės autorius. Dievas visą laiką lydi kūriniją ir joks kūrinys negali nuo Dievo atsiriboti ar pabėgti. Tačiau Dievo artumas nedrumsčia kūrinių ramybės ir neriboja jų laisvės, nors, žinoma, kūrinių blogi darbai Dievui nepatinka ir į juos jis žiūri rūsčiu žvilgsniu. Dievo artumas yra išganingas artumas. Savo buvimu Dievas aprėpia visą būtį ir visą laiką. Maždaug tą patį, tik kitais žodžiais, teigė apaštalas šv. Paulius savo kalboje Atėnų Areopage sakydamas, kad „mes jame gyvename, judame ir esame“.

Pirmame iš dviejų šiandien girdėtų šios psalmės posmų kalbama apie visa žinantį Dievą. Čia panaudoti įvairius pažinimo aspektus nusakantys veiksmažodžiai: ištirti, pažinti, žinoti suprasti, stebėti. Kaip žinia, biblinis pažinimas, yra kur kas daugiau negu vien intelektinis pažinimas ir supratimas. Biblinis pažinimas – tai artima pažįstančiojo ir pažintojo bendrystė. Taigi, kai sakoma, jog Dievas mus pažįsta, tuo pačiu sakoma ir kad Dievas mus myli, kad yra su mumis mūsų mintyse ir veiksmuose.

Antrasis čia nagrinėjamos psalmės posmas kalba apie visur esantį Dievą. Žmogaus pretenzija gyventi be Dievo yra tik iliuzija, nes Dievas yra visur ir su visais. Šį aspektą psalmė pabrėžia itin stipriu vaizdiniu: net jei pragaruose pasikločiau sau lovą, tu ir ten būtum. Greta šios dangų ir pragarus jungiančios ašies, Dievo buvimas visur ir viskame psalmėje nusakytas taip pat geografiniu vaizdiniu: kalbama apie tolimųjų jūrų ribas. Biblinės geografijos kontekste ta tolimųjų jūrų riba yra išrinktosios tautos gyvenamos teritorijos vakarinė dalis, Viduržemio jūros pakrantė. Apie Dievo buvimą kalbama taip pat pasitelkus dienos ir nakties kontrastą. Dievas yra ir tamsoje, ir visose slapčiausiose vietose. Šioje vietoje vėl įvedami išganingojo Dievo veikimo motyvai. Dievas tamsią naktį paverčia šviesia diena.

Taigi,- kalbėjo popiežius Benediktas XVI savo katechezės pabaigoje,- iš to kas buvo girdėta, suprantame, kad ši psalmė - tai visų pirma pasitikėjimo Dievu himnas. Dievas visada yra su mumis, net ir tamsiausiomis mūsų gyvenimo valandomis, sunkiausiomis akimirkomis, net ir paskutinę vienatvės naktį ir mirties valandą. Mes, tintieji ir pasitikintieji Dievu, žinome, kad jis niekados mūsų nepliks, kad visada mus lydės jo artumas. (jm)