Nuo antradienio iki penktadienio, gruodžio 13 – 16 dienomis, Vatikane vyksta antrasis
pasaulinis užsieniečių studentų sielovados kongresas, kurį organizuoja Popiežiškoji
migrantų ir keleivių sielovados taryba. Kongrese diskutuojama apie katalikų Bažnyčios
sielovados misiją tarp įvairiose šalyse studijuojančio, iš svetur atvykusio jaunimo.
Šiandien ne savo gimtųjų šalių universitetus lanko maždaug du milijonai studentų ir
tokio mąsto reiškinys neliko Bažnyčios nepastebėtas. Renginyje dalyvauja vyskupų konferencijų,
religinių bendruomenių, įvairių asociacijų, judėjimų ir institucijų atstovai iš 30
šalių. Studijavimo užsienyje reiškinys liečia ne tik tas šalis, kur katalikai sudaro
visuomenės daugumą, dėl to į kongresą pakviesti taip pat kitų krikščioniškų konfesijų
atstovai. Numatyta dėmesio skirti ir skirtingų religijų dialogo problematikai, kuri
šioje specifinėje srityje neišvengiama. Kongreso tikslas yra ne tik kartu apmastyti
ir pasidalinti patirtimi, bet taip pat sustiprinti bendradarbiavimą bei labiau sutelkti
užsieniečių studentų sielovadoje jau dirbančias pajėgas. Tikimasi, jog apibendrinus
diskusijų grupių pateiktus rezultatus pavyks suformuluoti konkrečias išvadas, gaires
ir pasiūlymus užsieniečių studentų sielovadoje, kuri apima tokias temas, kaip solidarumas,
atvykėlių priėmimas, liturginis gyvenimas, ekumeninis ir tarpreliginis dialogas. Gruodžio
15 dieną, po Šventų Mišių Romos universitetų studentams ir dėstytojams švento Petro
Bazilikoje, kongreso dalyviai susitiks su popiežiumi Benediktu XVI.
Popiežiškosios
migrantų ir keleivių sielovados tarybos pirmininkas kardinolas Stephen Fumio Hamao
atidarymo kalboje pasveikino kongreso dalyvius ir trumpai aptarė užsieniečių studentų
sielovados reikšmę ir specifiką. Pasak jo, užsienyje studijuojančių studentų skaičius
ir ateityje išlaikys jau keletą dešimtmečių pastebimą augimo tendenciją – gana prisiminti
vien tik Europos Sąjungoje vykstančius mainus. Studijavimas užsienyje, verčiantis
peržengti kultūrinius, lingvistinius ir religinius barjerus, stipriai įtakoja studentus
ir yra iššūkis Bažnyčiai, kuri turi priimti įvairius žmones. Kita vertus dažnai užsienyje
studijavę žmonės vėliau užima atsakingas pareigas. Tai ypač galioja iš mažai išsivysčiusių
šalių kilusiems studentams, kurie grįžę po studijų į gimtąją šalį turi galimybę ženkliai
prisidėti prie jos techninio ir kultūrinio vystimosi. Bažnyčia turi rūpintis užsieniečių
studentų padėtimi ir dvasine formacija, nes tokiu būdu ne tik parodo solidarumą, bet
ir prisideda prie tarptautinės gerovės. Kardinolas Hamao išvardino pagrindines į kitą
šalį atvykusių studentų problemas, primindamas, kad iš Trečiojo pasaulio šalių kilusiems
studentams jos dažnai yra aštresnės nei kitiems. Tai dažniausiai ekonominio pobūdžio
sunkumai bei nelengvas pragyvenimą garantuojančio darbo ir studijų suderinamumas.
Į kitą šalį atvykęs žmogus ir susidūręs su kitokiu religiniu bei moraliniu elgesiu
dažnai patiria vadinamąjį kultūrinį šoką, patiria vienišumo jausmą, jam nelengva įsilieti
į aplinką. Kraštutiniu atveju studento nesugebėjimas integruotis arba jo nepriėmimas
gali išprovokuoti ksenofobijos bei rasizmo apraiškas.
Popiežiškosios migrantų
ir keleivių sielovados tarybos sekretorius arkivyskupas Agostino Marchetto patikslino,
jog kongreso programa remiasi prieš pusantrų metų paskelbta instrukcija „Erga Migrantes
Caritas Christi“, kuri pateikia bendras migrantų ir trumpesniam ar ilgesniam laikui
gyvenimo vieta keičiančių žmonių sielovados gaires. Svetur studijuojantys studentai
yra vienas iš migrantų sielovados sektorių. Instrukcija „Erga Migrantes Caritas Christi“
siekia tapti veiksmingu Bažnyčios atsakymu į naujus migrantų poreikius ir suteikti
jų patirčiai evangelinį bei misijinį aspektus. (rk)