Pristatytas popiežiaus kreipimasis Pasaulinei taikos dienai.

Antradienio rytą Vatikano spaudos salėje buvo pristatytas popiežiaus Benedikto XVI kreipimasis, skirtas būsimai Pasaulinei taikos dienai, kuri, kaip kasmet, bus švenčiama sausio 1-ąją. Popiežiaus dokumentą Vatikane akredituotiems žurnalistams pristatė Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Renato Martino.

Pirmasis popiežiaus Benedikto XVI skelbiamas taikos dienai skirtas kreipimasis pavadintas „Taika tiesoje“. Dokumento pradžioje popiežius su dėkingumu prisimena savo pirmtakus – Pasaulinių taikos dienų tradiciją beveik prieš keturis dešimtmečius įvedusį popiežių Paulių VI ir dvidešimt septynis kartus Pasaulinę taikos dieną šventusį popiežių Joną Paulių II. Tęsdamas šią maldos už taiką tradiciją, kuria kartu patvirtinamas Šv. Sosto įsipareigojimas remti visas tarptautinių institucijų, valstybių ir visų geros valios žmonių taikdariškas pastangas, popiežius rašo, jog apie šį įsipareigojimą pasaulio taikai liudija ir jo paties pasirinktas vardas. Šv. Benediktas, Europos globėjas, skelbė ir kūrė mūsų žemyne taikos civilizaciją; o popiežius Benediktas XV stengėsi sutaikyti pirmajame pasauliniame kare dalyvavusias tautas.

Po šio įvado, toliau savo kreipimesi popiežius kalba apie „taikos tiesą“ ir jos šaknis žmogaus prigimtyje, pasaulio sąrangoje ir Dievo valioje bei apie nesantaiką kaip šios visuotinės tiesos neigimo rezultatą, kaip melą. Popiežius įspėja, kad nepaisant universaliajai tiesai nepalankaus dabartinio kultūrinio konteksto, tiesos ir melo temos negali būti laikomos tik tam tikrų specifinių diskusijų objektu, bet, kad jos liečia kiekvieną žmogų ir visą žmoniją, kad pagaliau žmonių istorija liudija apie šią tiesos ir melo kovą. Nuo tiesos arba nuo melo priklauso žmonių išsigelbėjimas arba pražūtis, laimė arba nelaimės, taika arba karas. Gana prisiminti ką tik pasibaigusio šimtmečio žmonijos istoriją, kad įsitikintume kokios pragaištingos buvo melu grįstų žmoniją slėgusių ideologijų pasekmės. Ta pati tiesa apie žmogų ir apie pasaulį taip pat yra pagrindas, kuriuo remiasi visų žmonių bendrumas. Mes galime ir privalome gyventi taikoje, nes esame tos pačios žmonių giminės nariai. Iš istorijos žinome, kokiais pražūtingais keliais veda nacionalizmai, skirstantys žmones į vienas už kitas tariamai pranašesnes ir vertingesnes grupes.

Suprasdami, kad žmonių tarpusavio nesantaika yra nesuderinama su tiesa apie žmogų ir pasaulį, kad nesantaika yra melo pasekmė, suprantame, kad ir taika nėra tik laikina pusiausvyros tarp supriešintų jėgų būsena, tik karo nebuvimas, tik susitarimų ir derybų rezultatas. Taika yra pastovios ramybės būsena, kurią šv. Augustinas vadino „tranquillitas ordinis“ (tvarkos ramybe). Ši ramybė viešpatauja tuomet kai pasaulis gyvena pagal jo paties buvimą grindžiančią tiesą. Tačiau, jei pasauliui ir žmogui paties Kūrėjo skirta gyventi šioje tvarkingoje ramybėje, tai kodėl žmonės gyvena nesantaikoje? Kas neleidžia vykdyti šio visuotinės taikos pašaukimo? Šventasis Raštas į tai atsako nurodydamas jau pirmojoje knygoje, Pradžios knygoje, aprašytą bjaurią būtybę su dvišakiu liežuviu, kurią paskutinėje Šventojo Rašto knygoje, Apreiškimo Jonui knygoje, evangelistas Jonas vadina melo tėvu.

Tik suprasdami tikrąją mūsų padėtį, mūsų pašaukimą į tiesą ir mums nuolat gręsiantį melo pavojų, galime kurti taiką. Čia primenama popiežiaus Jono Pauliaus II kalba 1995 metais pasakyta Jungtinėse Tautose Niujorke. Kad taikdariškos pastangos būtų vaisingos, kad žmonių troškimas gyventi taikoje galėtų išsipildyti, reikalingas dialogas. O dialogui būtina bendra kalba. Būtent tiesą, visuotinę tiesą, pagal kurią viskas sukurta, Jonas Paulius II pavadinto tuo pagrindu, kuriuo remiantis gali būti sėkmingai kuriama dialogo gramatika.

Toliau popiežiaus Benedikto XVI kreipimesi būsimai Pasaulinei taikos dienai kalbama apie dvi dabartines nesantaikos rūšis pasaulyje. Pirmiausia kalbama apie karinius konfliktus, už kurių sprendimą turi būti atsakinga visa tarptautinė bendruomenė ir apie tiesą, kurios privaloma laikyti taip pat ir karo sąlygomis. Nėra karo tiesos,- rašo popiežius,- bet yra ta pati taikos tiesa, kuri privalo galioti ir karo sąlygomis. Taip pat ir karo sąlygomis turi galioti tiesa apie žmogų, turi galioti pagarba žmogaus asmens orumui, turi galioti teisė. Čia popiežius mini priemones būtinas tokioms situacijoms - tarptautinę humanitarinę teisę, civilių gyventojų apsaugą, tarptautines taikos misijas, galiausiai ir kariuomenės sielovadą, kurios tikslas ugdyti kariuose taikdarišką sąmoningumą ir moralinį jautrumą.

Kita mūsų dienų nesantaikos forma yra terorizmas. Jis irgi remiasi melu, remiasi dviem melo formomis – nihilizmu arba religiniu fanatizmu, kuris šiandien dažnai vadinamas fundamentalizmu. Nihilizmas – tai nesiskaitymas su tiesa apie žmogų; religinis fanatizmas – tai tiesos manipuliavimas, savinimasis vien sau, o kitiems – jos paneigimas. Pastaruoju metu nemažai kalbėta apie socialines ir politines terorizmo priežastis, tačiau kartais nepakankamai rimtai buvo vertinami ideologiniai, religiniai ir kultūriniai motyvai.

Galiausiai, prieš dokumento pabaigą, popiežius patenkintas konstatuoja, kad pastaruoju metu ginkluotų konfliktų skaičius pasaulyje yra sumažėjęs. Tačiau dėl to negalima mažinti budrumo ir įsipareigojimo siekti taikos. Pasaulio ateitis vis dar labai miglota. Taip pat ir tuose regionuose, kur pavyko karus užbaigti, daugeliu atvejų dar neįvyko tikras susitaikinimas ir nepašalintos nuoskaudos vėl gali virsti atvirais konfliktais. Popiežius taip pat atkreipia dėmesį į nesiliovusį ginklavimąsi, kuris šiandien netgi yra spartesnis negu prieš dešimtį metų.

Popiežiaus kreipimąsi Pasaulinei taikos dienai antradienio rytą pristatinėjęs kardinolas Martino pateikė keletą statistinių duomenų. 2004 metais ginklavimosi išlaidos visame pasaulyje siekė tūkstantį milijardų dolerių. Šimto stambiausių ginklų pramonės koncernų apyvarta nuo 2003 iki 2004 metų padidėjo 25 procentais.

Popiežius dar kartą grįžta prie tarptautinių organizacijų vaidmens. Visų pirma reikia didinti Jungtinių Tautų organizacijos įtaiką ir veiksmingumą, reikia drąsių reformų, kad ši organizacija galėtų būti tikras pasaulio stabilumo garantas. Reikia taip pat glaudžiau susieti taikos saugojimo iniciatyvas su vargingiausių šalių pažanga.

Galiausiai, paskutinė kreipimosi dalis skirta krikščionims. Primenama jų pareiga būti ištikimais Kristaus – pasaulio taikos liudytojas ir jo taikos Evangelijos skelbėjais. (jm)