Popiežiškojo istorijos mokslų komiteto pirmininkas kalba apie Vatikano II Susirinkimą

Prieš 40 metų, gruodžio 7, baigėsi paskutinioji 9-oji Vatikano II Susirinkimo sesija. Jos metu buvo paskelbti tokie dokumentai kaip tikėjimo laisvės deklaracija „Dignitatis Humanae“, dekretas dėl Bažnyčios mesijinės veiklos „Ad Gentes“, dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo „Presbyterorum Ordinis“, pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et Spes“. Tą pačią 1965-ųjų metų gruodžio 7-ąją dviejose vienu metu vykusiose ceremonijose popiežius Paulius VI ir ekumeninis Konstantinopolio patriarchas Athenagoras atšaukė abipuses didžiojo Bažnyčios skilimo metu 1054 metais paskelbtas ekskomunikas.

Popiežiškojo istorijos mokslų komiteto pirmininkas ir Augsburgo universiteto Vokietijoje profesorius, kunigas Walter Brandmuller, su Italijos katalikų dienraščiu „Avvenire“ pasidalino mintimis apie Vatikano II Susirinkimo išskirtinius bruožus, kurias trumpai apžvelgsime.

Profesorius pažymėjo, jog Vatikano II Susirinkimas pranoko ankstesnius Bažnyčios Susirinkimus tiek savo paruošimo intensyvumu bei pasiūlymų gausa, tiek dalyvių skaičiumi. Jei Vatikano I Susirinkime dalyvavo 642 vyskupai, tai Vatikano II susirinkime jų buvo 2440 iš viso pasaulio. Tad galima teigti, jog šis Bažnyčios Susirinkimas buvo visuotinis ne tik simboline, bet ir tiesiogine prasme. Susirinkimo darbą stebėjo ir komentavo daugiau kaip tūkstantis žurnalistų, kurių dėka Vatikano II Susirinkimas tapo labiausiai žinomu visuomenei ir pasauliui. Priešingai nei ankstesni Susirinkimai, Vatikano II Susirinkimas nesuformulavo naujų tikėjimo dogmų, nesiėmė teismo funkcijų ir neišleido naujų įstatymų, tačiau pabandė iš naujo paaiškinti Evangeliją ir Bažnyčios misiją šiuolaikiniam pasauliui. Jo pobūdis išsiskyrė iš kitų tuo, kad buvo sielovadinis bei dvasinis ir jo metu nebuvo paskelbta jokių anatemų, nors kai kurių istorikų nuomone komunizmas buvo to nusipelnęs. Netgi pačių Vatikano II Susirinkimo paskelbtų dokumentų turinys yra mažiau saistantis ir normatyvinis nei kad įprasta tokio tipo dokumentuose – tai irgi naujovė.

Žinoma, patikslino Popiežiškojo istorijos mokslų komiteto pirmininkas, Vatikano II Susirinkimas nepaneigia prieš tai buvusių Susirinkimų struktūros ir turinių. Jis nėra Susirinkimų tradicijos išorėje, bet yra vienas iš Bažnyčios visuotinių Susirinkimų, kuris integravo ir pratęsė ankstesnių Susirinkimų darbus bei pateiktas gaires. Vatikano II Susirinkimas yra vienas iš Bažnyčios gyvenimo etapų. Klaidinga jį laikyti nauja pradžia, po kurios, kaip teigė kai kurie interpretuotojai, ankstesni etapai visiškai prarado reikšmingumą. Lygiai taip pat klaidinga tikėtis, jog sekantis Bažnyčios Susirinkimas galėtų paneigti viską, kas pasakyta iki to ir pradėti kai kurių įsivaizduojamą visiškai naują erą. Tradicijos negerbiantis Susirinkimas prieštarautų tikėjimo esmei. Bet prieš kalbant apie ateitį, teigė kunigas Brandmuller, visų pirmą turime pareigą įgyvendinti tai, kas jau yra pasakyta. (rk)