Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo iškilmė
 

Viešpats Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: „Kur tu esi?“ Jis atsiliepė: „Išgirdau tavo garsą sode ir nusigandau, nes buvau nuogas, todėl pasislėpiau“. Dievas jo klausė: „Kas gi tau pasakė, kad tu nuogas? Ar valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?“ Žmogus atsakė: „Moteris, kurią tu man davei būti su manimi, man davė vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau“. Viešpats Dievas kreipėsi į moterį: „Kodėl tu taip padarei?“ Moteris atsakė: „Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau“. Viešpats Dievas tarė žalčiui: „Kadangi tu taip padarei, esi prakeiktas tarp visų gyvulių ir tarp visų žvėrių. Ant pilvo šliaužiosi ir dulkes ėsi visas savo gyvenimo dienas. Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; jis kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną“. (Pr 3, 9-15)


Šios šventės pirmasis skaitinys mums primena pirmąją nuodėmę.


Pradžioje Dievas žmogui ištarė: “Taip”.


Deja, žmogus pradėjo mokytis ne iš Dievo. Kur kas didesnį uolumą, jis parodė, klausydamas piktosios dvasios gundymų, ir labai greitai išmoko tarti Dievui: “Ne”. Jis išmoko slėptis, iš viso nuostabius vaisius vedančių medžių sodo pasirinkdamas vienintelį, nešantį nuodus visai žmonijai. Kaip tik po šiuo medžiu ir pasigirdo pirmasis žmogaus ištartas Dievui “ne”, dar ir dabar tebeaidintis pasaulyje.


Nežiūrint to, Dievas niekuomet neatsižadėjo vienąkart ištarto: “Taip”


Šios dienos iškilmė liudija, kad toks Dievo planas vis tiktai buvo sėkmingas.


Nekaltai Pradėtosios asmenyje mes švenčiame dangaus Tėvo valią, kuris, norėdamas parinkti savo Sūnui tinkamą būstą pasaulyje, apsistojo ne prie nuostabiai išpuoštų rūmų, bet prie žmogaus, kuris niekuomet nebuvo suteptas nuodėme.


Galima būtų pasakyti, jog tai drauge ir mūsų sėkmės šventė.


Kartais atrodo netgi keista, kad tikintieji su tokiu uolumu mini Nekaltai Pradėtąją, nors dažniausiai net patys nemoka teisingai nusakyti šios šventės esmės. Tikriausiai juos patraukia besipinantys jausmai: nuostaba, teisėtas pasididžiavimas ir ilgesys.


Mūsų karčius vaisius auginanti žemė davė nuostabų vaisių: Mariją. Pasaulis, kuris atstumia visa, kas tyra ir šventa, suteikė galimybę Dievui ateiti į žemę.


Kaip tik todėl Nekaltasis Prasidėjimas yra visų mūsų šventė. Mes jaučiame, kad šio nuostabaus grožio spindulėlis paliečia ir mus. Juk ir mes ne kartą norėtume rasti vietos Dievui savo širdyje, tačiau drauge suprantame, jog blogis ir nuodėmė tos vietos palieka pernelyg mažai. Lieka tik ilgesys ir nusivylimas… savimi.


Nekaltai Pradėtosios paveikslas parodo visas mūsų nepanaudotas galimybes, pasipriešinimą dieviškiems pasiūlymams.


Tai drauge ir nerimą keliantis paveikslas, kalbantis apie tai, kuo galėjome būti, kokiu galėjo būti mūsų gyvenimas, jei nuolat užsispyrę nestotume klaidingoje pusėje, jei nuolatos nekartotume “ne” susidūrę su Dievo reikalavimais. Šį žodį mes tariame pernelyg dažnai, nes mums atrodo, kad Dievas visąlaik nori atimti, suvaržyti, neleisti. Nedaug trūksta, kad pasakytume: “Dievas pavydi mums laimės”.


Šiandien Marijos asmenyje matome kitokį žmogų, tariantį Dievui “taip”. Mes labai gerai žinome, kokias pasekmes jos gyvenimui turėjo šis trumputis žodis: pirmiausia, nerimą, rūpestį, auką ir drauge suvokimą, kad, gyvenant su Dievu, viskas galiausiai tampa šlove ir laime.


Ko gero, blogiausia, jog savo laimę mes dažniausiai įsivaizduojame visiškai kitaip, nei Dievas.


Girdėdami angelo pranešimą Marijai, kai šis ją vadina “malonėmis apdovanotąja”, neturėtume įsivaizduoti, jog tai kažkokia išskirtinė privilegija.


Mums visiems skiriami Dievo pranešimai, tik mes pernelyg dažnai jų neatpažįstame, nes tie, per kuriuos kalba Dievas, nėra apsirengę blizgančiais rūbais ir jų pasirodymo nelydi keisti stebuklingi garsai.


Dievas visuomet ieško mūsų, siūlo dievišką gyvenimą, su begaline kantrybe bando ištraukti mus iš blogio nelaisvės.


Deja, atrodo, kad toks išlaisvinimas mūsų visiškai nedomina, nuodėmė mums neatrodo baisi, malonės dovanos, mūsų požiūriu, neteikia trokštamo pasitenkinimo, suvokimas jog esame mylimi, kelia širdyje sąmyšį ar net baimę.


Mums visuomet atrodo, kad, kreipdamasis į mus, Dievas tik reikalauja, tuo tarpu iš tiesų Jis nori duoti.


Marija tai labai gerai suprato, ir atsakė Dievui: “Taip”.


Mumyse, atrodo, angies mokykla paliko neišdildomą ženklą. Tarti “ne” išmokome greitai ir jau niekada nebepamiršome.


Ištarti “taip” kur kas sunkiau, ypač tada, kai tenka atsiliepti į Dievo pasiūlymą gyventi garbingiau, sutikti su tuo, kas aiškiai pranoksta mūsų jėgas, parodyti pasirengimą aukotis.


Vis tiktai šiandien mums nėra leista vien tik žavėtis Marijos nekaltumu.
Iš tikrųjų mes esame raginami vieną kartą pasakyti Dievui “taip”, o paskui stebėtis, kaip vienas žodis gali pakeisti visą gyvenimą.