Vatikane minimos Lietuvai ir Bažnyčiai nusipelniusio kard. Antonio Samorè šimtosios
gimimo metinės
Nuo jaunystės iki kunigystės; iš Lietuvos į Vatikano Valstybės Sekretoriatą popiežiaus
Pijaus XII laikais; pirma vyskupas paskiau nuncijus; Šventosios Nepaprastų Bažnyčios
reikalų Kongregacijos sekretorius ir kardinolas: šie intensyvaus gyvenimo etapai baigėsi
tarpininkavimu sprendžiant konfliktą tarp Argentinos ir Čilės, - taip sekmadienį Vatikano
dienraštis „L‘Osservatore romano” rašės apie Lietuvai ir Bažnyčiai daug nusipelniusį
kardinolą Antonio Samore’.
Šių metų gruodžio 4 dieną sukanka kard.
Antonio Samore’ 100 metų nuo gimimo. „L‘Osservatore romano” sekmadienio numeryje labai
išsamiai apžvelgiama kardinolo Samore’ gyvenimo biografiją, kurioje atsispindi jo
atsidavimas bei tarnystė Bažnyčiai ir Bažnyčioje. Antonio Samore’ gimė 1905 m. šiaurės
Italijoje, Parmos provincijos Bardi miestelyje. Būdamas 11 metų amžiaus įstojo į Piacenza
vyskupijos mažąją seminariją, o 1928 metų birželio 10 dieną gavo kunigystės šventimus.
Antonio Samore’ savo diplomatinę karjerą bei pažintį su Lietuvą pradėjo 1932 metais
Šventojo Sosto apaštalinėje nunciatūroje Kaune. Po kelių dešimtmečių, jau kaip aukštas
pareigas ėjęs Vatikano hierarchas - arkivyskupas ir kardinolas - Samore’ liudys ypatingą
prisirišimą prie lietuvių ir Lietuvos Bažnyčios, remdamas lietuvius išeivius Vakarų
Europoje, ypatingai Italijos lietuvius, ir užtardamas Sovietų Sąjungos okupuotoje
Lietuvoje persekiojamą Bažnyčią.
Samore’ diplomatinius talentus popiežiai
– nuo Pijaus XI iki Jono Pauliaus II - didžiai įvertino, jį skirdami į atsakingiausius
Šventojo Sosto postus bei pavesdami jam sudėtingiausias užduotis. 1938 metais mons.
Antonio Samore’ buvo pakviestas dirbti Vatikano Valstybės sekretoriate. Nuo 1947 iki
1950 metų dirbo Apaštalinės delegatūros Junginėse Amerikos Valstijose patarėju. 1950
metais gavo vyskupo šventimus bei paskirtas Apaštaliniu Nuncijumi Kolumbijoje. Po
trejų metų darbo Lotynų Amerikoje vysk. Samore’ grįžo į Vatikaną eiti Šventosios Nepaprastųjų
Bažnyčios reikalų kongregacijos sekretorius bei Popiežinės Rusijos komisijos pirmininko
pareigas. 1967 metų birželio 26 dieną arkivysk. Antonio Samore’ kaip ir arkivysk.
Karolis Vojtyla iš popiežius Paulius VI rankų priėmė kardinolo insignijas. Tais pačiais
metais paskirtas Sakramentų Kongregacijos prefektu, o 1974 metais Šv. Romos Bažnyčios
archyvistu ir bibliotekininku. Tik ką išrinktas popiežius Jonas Paulius II pasirinko
kard. Antonio Samore’ savo asmeniniu pasiuntiniu tarptautinei Lotynų Amerikos krizei
spręsti. Popiežiaus ypatingojo pasiuntinio tarpininkavimo misija padėjo ne tik išvengti
naujo karo Lotynų Amerikoje, bet dar labiau pagilinti kaimyninių valstybių draugystę
ir bendradarbiavimą. Šias pastangas įvertindamos, tiek Čilė, tiek Argentina ne vienai
aukštajai mokyklai suteikė kardinolo Antonio Samore’ vardą, o abi valstybes jungiančią
tarptautinę perėją pavadino Paso Internacional “Cardenal Antonio Samore”.
Visos
šios atsakingos pareigos nei kiek nekliudė kardinolui Antonio Samore’ nuoširdžiai
rūpintis lietuviškais reikalais, visų pirma Lietuvos Bažnyčia. Šaltojo karo metais,
kai negalėjo būti normalių ryšių tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos Bažnyčios, kardinolas
Samore’ stengėsi nenormalią situaciją kompensuoti asmeniškais kontaktais su Lietuvos
hierarchais ir Romoje gyvenančiais kunigais. Samore’ kur tik galėjo garsino Lietuvos
vardą. 1965 metais, lygiai prieš 40 metų, dar arkivyskupas Antonio Samore’ suteikė
vyskupo šventimus Juozui Matulaičiui-Labukui ir Pranui Braziui MIC. Marijonas Pranas
Brazys buvo paskirtas vyskupu Europos lietuvių reikalams.
Samore’ paramos
dėka užsienio lietuviai vienoje iš šv. Petro bazilikos kriptų įkūrė Lietuvos kankinių
koplyčią, kurią 1970 metais palaimino Popiežius Paulius VI. Tačiau savo prisirišimą
ir pagarbą lietuviams kardinolas Samore’ bene ryškiausiai paliudijo savo gimtajame
miestelyje. Bardi miestelyje kardinolas Samore’ pastatė Jaunimo namus ir šių patalpų
apdailos leitmotyvu parinko Lietuvos istorijos, pradedant Mindaugo krikštu, temą.
Jaunimo namų konferencijų salės pagrindinė puošmena yra dailininko Dilvo Lotti freska,
gausiomis iliustracijomis vaizduojanti istorinę XV amžiaus Lietuvą, o Jaunimo namų
Gailestingumo Motinos koplyčią kardinolas papuošė Vilniaus Aušros Vartų Madonos stilizuotu
atvaizdu. Lietuvos vardu, Via Lituania, yra pavadinta viena iš Bardi miestelio centrinių
gatvių – tai irgi kardinolo Antonio Samore’ nuopelnas.
Oficialus
kard. Antonio Samore’ gimimo šimtųjų metinių minėjimas prasidėjo dar birželio 25 dieną
parodos atidarymu Bardi miestelio pilies salėse. Tuo tarpu spalio 6 dieną Bardi miestelyje
buvo aukojamos iškilmingos šv. Mišios bei įvyko knygos apie kard. Samore’ pristatymas
„Lietuvos“ vadu pavadintoje Jaunimo namų salėje. Šių iškilmių metu Romos Popiežiškosios
šv. Kazimiero lietuvių kolegijos vice rektorius kun. Petras Šiurys perskaitė Vilniaus
metropolito kard. Juozo Audrio Bačkio laišką. Prakalbą susirinkusiems sakė ir ambasadorius
emeritas prie Šventojo Sosto Kazys Lozoraitis.
Gruodžio 6 dieną Vatikano
šv. Petro bazilikos kriptoje kardinolas Angelo Sodano aukos šv. Mišias minint šimtąsias
kard. Antonio Samore’ gimimo metines.
Prieš dvejus metus Vatikane
ir Bardi miestelyje taip pat buvo paminėtos ir dvidešimtosios kard. Antonio Samore’
mirties metinės. (kl)