Apaštalo Andriejaus šventė

Šį trečiadienį, lapkričio 30 dieną, liturginis kalendorius minėjo apaštalą šv. Andriejų. Panašiai kaip šv. Petras Romoje ir visoje Vakarų Bažnyčioje, šv. Andriejus yra pagrindinis ortodoksų Bažnyčių globėjas. Kaip kasmet šia proga, taip ir šiemet, Stambule vykusiame iškilmingame šv. Andriejaus liturginiame minėjime dalyvavo katalikų Bažnyčios delegacija, kuriai Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Walter Kasper. Jisai perdavė Konstantinopolio patriarchui Baltramiejui I popiežiaus Benedikto XVI laišką, kuriame visų pirma primenama, jog pernai sukako 40 metų nuo istorinio popiežiaus Pauliaus VI ir tuometinio Konstantinopolio patriarcho Atenagoro I susitikimo. Rytų ir Vakarų Bažnyčių vadovai 1964 metais susitikę Jeruzalėje atšaukė 1054 metais paskelbtas anatemas, kuriomis prasidėjo didžioji schizma, ilgiems šimtmečiams atskyrusi Rytų ir Vakarų krikščionis. Popiežius Benediktas XVI džiaugiasi, kad prieš keturis dešimtmečius prasidėjęs katalikų ir ortodoksų bendradarbiavimas jau davė svarbių vaisių. Popiežius taip pat patenkintas konstatuoja, jog pastaruoju metu vėl pagyvėjo teologinis dialogas, kuris netolimoje praeityje buvo kiek prisilopęs. Laiške dar kartą pareikšta, jog katalikų Bažnyčia yra pasiryžusi tęsti ekumeninį dialogą su ortodoksais tol, kol bus pasiekta visiška krikščionių vienybė.

Lapkričio 30 dieną liturginiame kalendoriuje minimą apaštalą šv. Andriejų ortodoksų Bažnyčios graikiškai vadina “protokletos”, tai yra pirmuoju pašauktuoju. Kaip sakoma Evangelijoje pagal Joną, Andriejus iš pradžių buvo Jono Krikštytojo mokinys. Sutikęs Jėzų ir nusprendęs jį sekti, Andriejus džiugiai pranešė savo broliui Simonui Petrui: “Radome Mesiją!”.

Šv. Andriejaus liturginė šventė kasmet turi labai ryškų ekumeninį atspalvį, kurį dar labiau sustiprina katalikų Bažnyčios atstovų apsilankymas ortodoksų Bažnyčių dvasiniame centre – senajame Konstantinopolyje, dabartiniame Turkijos Stambule.

Šiandien vis dar yra sunkumų katalikų santykiuose su kai kuriomis ortodoksų Bažnyčiomis, ypač su Maskvos patriarchatu. Tačiau ir čia pastaruoju metu galima įžvelgti geresnius laikus žadančių ženklų. Svarbiausia, kad nepaisant laikinų nesusipratimų, kuriuos dažniausiai diktuoja ne kokie nors neįveikiami skirtumai, o tik žmonių klaidos, iš esmės jau daug nuveikta ekumenizmo kelyje, ortodoksų ir katalikų bendruomenės neabejoja, kad jos yra seseriškos Bažnyčios ir kad jų tikslas ir uždavinys yra siekti vienybės. (jm)