Popiežius Benediktas XVI-sis šv. Petro bazilikoje vadovavo pirmiesiems pirmojo Advento sekmadienio Mišparams

Malonūs klausytojai, nuo šio sekmadienio Bažnyčios liturginiame kalendoriuje prasideda Advento laikotarpis – viltingo laukimo laikas ruošiantis Kristaus atėjimą į pasaulį menančioms Kalėdų šventėms ir šlovingam Kristaus atėjimui laikų pabaigoje. Pirmasis Advento sekmadienis kartu ženklina Bažnyčioje prasidėjusius naujus liturginius metus. Jų pirmoji apeiga buvo jau išvakarėse švęsti Pirmojo Advento Sekmadienio pirmieji Mišparai. Pirmiesiems pirmojo Advento sekmadienio Mišparams šv. Petro bazilikoje vadovavo Šventasis Tėvas, Popiežius Benediktas XVI-sis.


Pirmaisiais Pirmojo Advento sekmadienio Mišparais pradedame naujuosius Litu rginius metus. Kartu giedodami psalmes, širdimis pakylėjome aukštyn link Dievo, dvasiškai nusitekdami taip, kaip būdinga šiam malonės metui – tapdami maldingai budinčiais ir džiaugsmingai jam teikiančiais šlovę, - sakė Popiežius cituodamas Advento sekmadienių liturgijos Dėkojimo giesmę. Marijos, kuri mus moko kaip gyventi religingai įsiklausant į Dievo Žodį pavyzdžiu, - sakė Benediktas XVI-sis, išklausykime trumpą Mišparų skaitinį – iš šv. Pauliaus laiško Tesalonikiečiams:

Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko tobulą bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui. Tasai, kuris jus šaukia, yra ištikimas; jis ir įvykdys!


Tai du sakiniai iš apaštalo Pauliaus pirmojo laiško Tesalonikiečiams pabaigos. Pirmuoju išsakomas Apaštalo Pauliaus linkėjimas bendruomenei; antruoju suteikiamas užtikrinamas, kad jis bus įgyvendintas. Tai yra linkėjimas, kad kiekvienas tikintysis būtų Dievo pašvęstas ir kad išsilaikytų be priekaišto visu asmeniu - dvasia, siela ir kūnu galutiniam Viešpaties Jėzaus atėjimui. Garantiją, kad tai galėtų įvykti suteikiama paties Dievo ištikimybės, nes jis tikrai iki galo įgyvendins tikinčiuosiuose pradėtą savo darbą.

Apaštalo išreikštame linkėjime slypi esminė tiesa, kurią jis siekia įdiegti savo įkurtos bendruomenės tikintiesiems ir kurią būtų galima išsakyti sekančiai: Dievas mus pašaukė į bendrystę su juo, kuri pilnutinai realizuosis sugrįžus Kristui ir Jis pats apsiėmė užtikrinti, kad mes būtume pasirengę šiam galutiniam ir lemiamam susitikimui. Galima sakyti, kad ateitis jau yra dabarties apimtyje, arba paties Dievo, jo nepažeistos meilės, būvime; Dievo, kuris mūsų nepalieka vienų, kuris mūsų net akimirkai neapleidžia, kaip tėvas ir kaip motina, kurie niekada nesiliauja stebėję kaip auga jų vaikai. Ateinančio Kristaus akivaizdoje, žmogus jaučiasi įpareigotas visa savo esybe, kurią Apaštalas Pauliaus išsako dvasios, sielos ir kūno forma, taip aptardamas visą žmogų – kaip fizinės, psichinės ir dvasinės dimensijų vienybę. Pašventimas yra Dievo malonė, teikiama Jo paties iniciatyva, bet žmogus yra kviečiamas atsiliepti visa esybe, neapleidžiant nieko.

Ir būtent Šventoji Dvasia, kuri Mergelės Marijos įsčiose suformavo Jėzų, tobulą Žmogų, įgyvendina žmoguje nuostabų Dievo projektą, visų pirma perkeisdama jo širdį, o paskui, iš šio centro, visa kita. Tokiu būdu kiekviename žmoguje yra atkartojamas visas sukūrimo ir išganymo darbas, kurį Dievas Tėvas ir Sūnus ir Šventoji Dvasia atlieka nuo visatos ir laiko pradžios iki pat jų galo. Ir taip, kaip žmonijos istorijos centre yra pirmasis Kristaus atėjimas ir pabaigoje Jo šlovingasis sugrįžimas, taip kiekvienas asmuo yra kviečiamas susilyginti su Juo – slėpiningu ir įvairialypiu būdu – šios žemiškos piligrimystės metu, kad atsirastų “Jame” tuomet, kai Jis sugrįš . (sk)