I ADVENTO SEKMADIENIS

„Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas! Bus kaip su žmogumi, kuris iškeliavo svetur, paliko namus ir davė tarnams įgaliojimus, kiekvienam paskyręs darbą, o durininkui įsakė budėti. Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių. Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite! ( Mk 13, 33–37)
“IEŠKANTIS DIEVAS”
Nepakanka vien mąstyti apie Adventą, kaip apie laukimo metą. Netgi jei ir gerai suvoksime, kad čia yra kalbama apie dvejopą laukimą, būtent, Kristaus atėjimo į pasaulį minėjimą Kalėdų švenčių metu ir Jo atėjimą laikų pabaigoje, vis tiek kažko dar bus per maža.

Šiuo liturginiu laiku nuolat aidi raginimas: Išeikite pasitikti Viešpaties!

Apsiribodami vien šiuo raginimu, rizikuojame pamiršti, jog iš tiesų pats Viešpats išeina pasitikti mūsų. Jis mūsų ieško, nekantriai laukdamas susitikimo valandos.

Verta pastebėti, jog tas susitikimas – nebūtinai mirties valanda. Tą akimirką, kuomet žmogus apleidžia šį pasaulį, gali būti ir per vėlu ieškoti Viešpaties, jei prieš tai tiek kartų neatėjome pas Jį, kai Jis ieškojo mūsų.

Advento laikas – tai drauge ir galimybė susimąstyti apie tai, kas atsitiktų, jei Dievas nustotų mūsų ieškojęs. Kas būtų, jei Jis nebesidomėtų mumis… Kaip būtų baisu, jei Jis nugręžtų nuo mūsų savo veidą…

Apie šią problemą kalba šio sekmadienio Mišių pirmasis skaitinys. Ilgesys, besiveržiantis iš pranašo lūpų, pramaišiui su savotiškais kaltinimais Dievui ir atgaila, galiausiai išsilieja pilna pasitikėjimo malda: Viešpatie, tu esi mūsų tėvas!

Pranašas kalba apie nuodėmę, kaip apie ryšių su Dievu sutraukymą, vedantį į pasimetimą savo paties gyvenime. Nuodėmė – tai paralyžiuojanti jėga, neleidžianti atstatyti kontakto su Viešpačiu.

Žmogus lieka vienas… Tai ir yra didžiausia bausmė, kurią dar labiau apsunkina šalia šmėkščiojantis nuodėmės šešėlis. Nuodėmė savotiškai užstoja mus nuo Dievo akių.

Kaip kartais vaikystėje būdavo nejauku, kai suaugus ieji primindavo: Neužmiršk, kad Dievas tave mato. Suaugę apie tai nebegalvojame, tačiau vis dažniau pasigirsta Dievo balsas: Gaila, tačiau aš tavęs nebematau…

Nuodėmės atleidimas – tai ne kas kita, kaip galimybė vėl išvysti Dievo veidą. Tada į širdį grįžta ramybė, tačiau drauge būtina suvokti, jog mums reikalinga Viešpaties Dievo parama, Jo pagalba, ištaisant gyvenimo klystkelius. Būtų per maža, jei mūsų Viešpats apsiribotų tuo, kad nekreiptų dėmesio į mūsų kaltes.

Kaip tik todėl esame kviečiami budėti. Žinoma, Viešpaties žodžių: Žiūrėkite, kad neužtiktų jūsų miegančių, tikriausiai, nereiktų suprasti tiesiogine prasme.

Manau, Išganytojas neturi nieko prieš, jei mes, ištikimai atlikę visa, kas buvo mums pavesta, Jo atėjimo metu ramiai ilsėsimės. Toks miegas skiriasi nuo snaudulio, apimančio aptingusius, nerangius žmones, nesirūpinančius savo dvasios reikalais.

Giliu miegu miega tie žmonės, kurie pasirūpino savo gyvenime matyti Dievą.

Atėjęs Išganytojas tikrai neklaus, ar labai daug šurmulio buvo mūsų gyvenime. Kur kas svarbiau bus tai, ar mes sugebėjome gyventi savo, kaip krikščionių pašaukimu, ar mokėjome atviromis akimis žvelgti į pasaulį ir svarbiausia – ar mūsų nuodėmės netrukdė mums matyti Dievą.

Drauge tai ir priminimas, jog kaip tik šiuo liturginių metų laikotarpiu būtų laikas ką nors nuveikti ta linkme.

Nebėgti nuo mūsų ieškančio Dievo… (mons. Adolfas Grušas)