2005-11-19 13:38:05

Kristaus Karaliaus šventės Evangelija ir homilija


„Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje. Ir tars karalius stovintiems dešinėje: 'Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane'. Tuomet teisieji klaus: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?' Ir atsakys jiems karalius: 'Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte'. Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: 'Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte'. Tuomet jie atsakys: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?' Tuomet jis pasakys jiems: 'Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte'. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“. (Mt 25, 31-46)

IŠAUKŠTINTAS MENKUMAS

Kristaus Karaliaus šventė užbaigia liturginius metus ir kaip tik šia proga Bažnyčia siūlo mums didingą ir kartu nerimą keliantį pasakojimą apie Dievo teismą laikų pabaigoje, kuriame drauge nuskamba ir žodis “karalius”.

Ko gero, verta šiandien atidžiau pažvelgti į mūsų Teisėją, prisiminti, iš ko būsime teisiami, na, ir padaryti bent vieną – kitą praktišką išvadą.

Pasaulį teisia Kristus, būtent Tas, kuris tapo mažu, nužengė į mūsų tarpą, buvo atmestas ir persekiojamas, ištremtas ir kentė vargą. Jis nebijojo pasirodyti esąs silpnas, bejėgis, neturintis svarbių ir įtakingų draugų paramos. Jis perėjo pažeminimų, paniekos, pralaimėjimų keliu. Jį išdavė, Jo atsisakė, pasmerkė valdžią turintys žmonės. Jis buvo išjuoktas ir nuteistas mirti, kaip nusikaltėlis…

Jėzus sąmoningai pasirinko savęs atsižadėjimo, pažeminimo kelią, o kryžius – tai pats žemiausias Jo visa apimančios ir nesuprantamos meilės taškas.

Ant kryžiaus žvelgiame į žmonių valiai atiduotą Mesiją, beginklį, niekieno neginamą, “atiduotą” budelių niekšybei, tapusį patyčių taikiniu, apleistą bičiulių. Jis leidžia viską, nė kiek nesipriešindamas…

Ar bebūtų įmanoma įsivaizduoti didesnį pažeminimą?!.

Tačiau, žvelgiant tikėjimo akimis, kryžius yra išaukštinimo pradžia. Tai gėdingos kančios ženklas, kuris drauge tampa ir sostu. Kaip tik kryžiaus ženklas tampa ir pasaulio teismo ženklu.

Evangelisto Mato aprašytoje scenoje labai atkakliai pabrėžiamas žodis” šlovė”: Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės…

Čia susiduriame su visiškai pasikeitusia situacija. Kaltinamasis ir pasmerktasis tampa teisėju. Atstumtasis ir nepriimtasis iškilmingai pareiškia, kuriuos laiko vertais būti Jo Namuose. Ištremtasis nustato, kuriuos iš teisiamųjų gali vadinti “savaisiais”…

Tai suprantant, netenka stebėtis ir pagrindiniu vertinimo kriterijumi.

Lemtingas nuosprendis niekaip negalės priklausyti nuo aiškiai visiems žinomų nuopelnų, privilegijų, priklausomybės vienai ar kitai partijai ar nuo įtakos, kurią turime pasaulyje. Tą akimirką bus nenaudingas, tegul ir parapijos klebono pasirašytas liudijimas, apie tikėjimo praktikavimą.

Žmonės moka paliudyti savo priklausomybę, tačiau ne kartą pasitaiko, kad labiausiai vertinami ir giriami asmenys, taip niekuomet ir nesugebėjo matyti savo Viešpaties kančios ir į ją įsigilinti. Galbūt taip atsitinka todėl, kad jie patys tampa tos kančios priežastimi…

Teisėjas leidžia mums suprasti, jog svarbiausia pagyrimo ar atmetimo priežastimi bus Jo skelbtas naujas meilės įsakymas, todėl negalime turėti iliuzijų, kad mus išgelbės įsivaizduotas tikėjimas. Vienintelis dalykas, ko tada prireiks, bus mūsų meilė.

Iš tiesų gaila, kad pernelyg dažnai mes stengiamės savo vaizduotėje nutapyti Dievo paveikslą ir jei galiausiai pasirodo, kad Dievas neatitinka mūsų susikurto įvaizdžio, Jį paprasčiausiai atmetame.

Ieškome Dievo “išorėje”, kai Jis yra mūsų gyvenime.

Primerkiame akis, stengdamiesi išvysti Jį tolumoje, ir nepastebime, kuomet Jis praeina šalia mūsų.

Mėginame įžvelgti Jį debesyse, o Jis eina šalia.

Amžinai ieškome kažko išaukštinto, ypatingo, o Dievui labiau patinka rengtis kasdieniais rūbais, dalyvauti mūsų gyvenime, būti prieinamu.

Viskas taip paprasta, kad atrodo net banalu…

Banalu, kaip ir kryžius, nuo kurio galima pastebėti žmonių vargą… ir juos pamilti. (mons. Adolfas Grušas).
 







All the contents on this site are copyrighted ©.