„Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės
savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs
juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje,
ožius – kairėje. Ir tars karalius stovintiems dešinėje: 'Ateikite, mano
Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes
aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau
keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis
– mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane'. Tuomet teisieji klaus: 'Viešpatie,
kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi
mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave
sergantį ar kalinį ir aplankėme?' Ir atsakys jiems karalius: 'Iš tiesų sakau jums,
kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man
padarėte'. Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: 'Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji,
į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!Nes aš buvau
išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau itrokęs, ir manęs nepagirdėte, buvau
keleivis, ir manęs nepriglaudėte,nuogas – neaprengėte, ligonis
ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte'. Tuomet jie atsakys: 'Viešpatie, kada gi mes
tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau
nepatarnavome?' Tuomet jis pasakys jiems: 'Iš tiesų sakau jums: kiek
kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte'.
Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“.
(Mt 25, 31-46)
IŠAUKŠTINTAS MENKUMAS
Kristaus
Karaliaus šventė užbaigia liturginius metus ir kaip tik šia proga Bažnyčia siūlo mums
didingą ir kartu nerimą keliantį pasakojimą apie Dievo teismą laikų pabaigoje, kuriame
drauge nuskamba ir žodis “karalius”.
Ko gero, verta šiandien atidžiau pažvelgti
į mūsų Teisėją, prisiminti, iš ko būsime teisiami, na, ir padaryti bent vieną – kitą
praktišką išvadą.
Pasaulį teisia Kristus, būtent Tas, kuris tapo mažu, nužengė
į mūsų tarpą, buvo atmestas ir persekiojamas, ištremtas ir kentė vargą. Jis nebijojo
pasirodyti esąs silpnas, bejėgis, neturintis svarbių ir įtakingų draugų paramos. Jis
perėjo pažeminimų, paniekos, pralaimėjimų keliu. Jį išdavė, Jo atsisakė, pasmerkė
valdžią turintys žmonės. Jis buvo ijuoktas ir nuteistas mirti, kaip nusikaltėlis…
Jėzus
sąmoningai pasirinko savęs atsižadėjimo, pažeminimo kelią, o kryžius – tai pats žemiausias
Jo visa apimančios ir nesuprantamos meilės taškas.
Ant kryžiaus žvelgiame į
žmonių valiai atiduotą Mesiją, beginklį, niekieno neginamą, “atiduotą” budelių niekšybei,
tapusį patyčių taikiniu, apleistą bičiulių. Jis leidžia viską, nė kiek nesipriešindamas…
Ar
bebūtų įmanoma įsivaizduoti didesnį pažeminimą?!.
Tačiau, žvelgiant tikėjimo
akimis, kryžius yra išaukštinimo pradžia. Tai gėdingos kančios ženklas, kuris drauge
tampa ir sostu. Kaip tik kryžiaus ženklas tampa ir pasaulio teismo ženklu.
Evangelisto
Mato aprašytoje scenoje labai atkakliai pabrėžiamas žodis” šlovė”: Kai ateis Žmogaus
Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste.
Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės…
Čia susiduriame su visiškai
pasikeitusia situacija. Kaltinamasis ir pasmerktasis tampa teisėju. Atstumtasis ir
nepriimtasis iškilmingai pareiškia, kuriuos laiko vertais būti Jo Namuose. Itremtasis
nustato, kuriuos iš teisiamųjų gali vadinti “savaisiais”…
Tai suprantant, netenka
stebėtis ir pagrindiniu vertinimo kriterijumi.
Lemtingas nuosprendis niekaip
negalės priklausyti nuo aiškiai visiems žinomų nuopelnų, privilegijų, priklausomybės
vienai ar kitai partijai ar nuo įtakos, kurią turime pasaulyje. Tą akimirką bus nenaudingas,
tegul ir parapijos klebono pasirašytas liudijimas, apie tikėjimo praktikavimą.
Žmonės
moka paliudyti savo priklausomybę, tačiau ne kartą pasitaiko, kad labiausiai vertinami
ir giriami asmenys, taip niekuomet ir nesugebėjo matyti savo Viešpaties kančios ir
į ją įsigilinti. Galbūt taip atsitinka todėl, kad jie patys tampa tos kančios priežastimi…
Teisėjas
leidžia mums suprasti, jog svarbiausia pagyrimo ar atmetimo priežastimi bus Jo skelbtas
naujas meilės įsakymas, todėl negalime turėti iliuzijų, kad mus išgelbės įsivaizduotas
tikėjimas. Vienintelis dalykas, ko tada prireiks, bus mūsų meilė.
Iš tiesų
gaila, kad pernelyg dažnai mes stengiamės savo vaizduotėje nutapyti Dievo paveikslą
ir jei galiausiai pasirodo, kad Dievas neatitinka mūsų susikurto įvaizdžio, Jį paprasčiausiai
atmetame.
Ieškome Dievo “išorėje”, kai Jis yra mūsų gyvenime.
Primerkiame
akis, stengdamiesi išvysti Jį tolumoje, ir nepastebime, kuomet Jis praeina šalia mūsų.
Mėginame
įžvelgti Jį debesyse, o Jis eina šalia.
Amžinai ieškome kažko išaukštinto,
ypatingo, o Dievui labiau patinka rengtis kasdieniais rūbais, dalyvauti mūsų gyvenime,
būti prieinamu.
Viskas taip paprasta, kad atrodo net banalu…
Banalu,
kaip ir kryžius, nuo kurio galima pastebėti žmonių vargą… ir juos pamilti. (mons.
Adolfas Grušas).