Jono Pauliaus II vizito Italijos parlamente trečiosios metinės

Šį pirmadienį, lapkričio 14 dieną, sukako lygiai treji metai nuo popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Italijos parlamente. Šia proga Italijos parlamento atstovų rūmuose pirmadienį buvo atidengta atminimo lenta. Ceremonijai vadovavo Italijos Respublikos prezidentas Carlo Azeglio Ciampi, dalyvavo Italijos valdžios vadovai ir parlamentarai, Vatikano pareigūnai. Buvo perskaitytas popiežiaus Benedikto XVI laiškas šia proga parašytas Italijos parlamento atstovų rūmų pirmininkui Pierferdinandui Casiniui.

Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas iš tiesų buvo istorinės reikšmės įvykis. Visų pirma dėl to, kad per visą Bažnyčios santykių su civiline valdžia istoriją, tokių vizitų parlamentuose būta labai nedaug. Nacionaliniame parlamente Jonas Paulius II prieš tai buvo lankęsis tik vieną kartą: tai įvyko 1999 metų birželio 11 dieną Varšuvoje. Vieną kartą, 1988 metais, popiežius lankėsi Europos parlamente. Du popiežiai – Paulius VI ir Jonas Paulius II yra kalbėję iš Jungtinių Tautų generalinės asamblėjos tribūnos.

Popie˛iaus Jono Pauliaus II apsilankymas Italijos parlamente istoriniu įvykiu laikytinas taip pat ir dėl devynioliktojo amžiaus antroje pusėje vykusio Italijos suvienijimo istorinių peripetijų ir jų pasekmių vėlesniems Italijos ir Šv. Sosto santykiams. Besivienijanti Italija sunaikino bažnytinę valstybę ir Romą, popiežių sostinę, paskelbė Italijos sostine. Kelis dešimtmečius šis faktas traumavo Italijos ir Šv. Sosto santykius. 1929 metais ginčas buvo išspręstas ir nuoskaudų buvo atsisakyta, tačiau smurtingo Romos užėmimo atminimas dar gana ilgai tarsi šešėlis temdė dvišalių santykių istoriją. Taigi, prieš trejus metus įvykęs Jono Pauliaus II apsilankymas Italijos valstybės suverenumą įkūnijančioje institucijoje – parlamente, tarsi padėjo galutinį tašką senų nuoskaudų istorijoje, kurių, beje, šiais laikais iš tiesų jau nieks nejautė ir neprimindavo, o jei kartais ir būdavo šios temos gvildenamos, tai tik istorikų raštuose.

Italijos parlamente prieš trejus metus sakytoje kalboje, neliesdamas konkrečių Italijos vidaus gyvenimo realijų, dėl kurių paprastai vyksta gana audringos šalies politinių jėgų diskusijos, Jonas Paulius II pirminė kai kurias pagrindines vertybes, kuriomis turėtų remtis ir kurių turėtų siekti kiekviena demokratiška ir teisinga valstybė. Pirmiausia jis kalbėjo apie šalies politinių jėgų solidaraus bendradarbiavimo pareigą siekiant visos šalies gerovės. O gerovė, jos suvokimas ir tikslai, savo ruožtu,- sakė popiežius,- neturėtų prieštarauti prigimtinei pasaulio ir žmogaus tvarkai. Demokratija turi tarnauti tikrajai žmogaus gerovei. Negalima leisti, kad demokratijos įrankis būtų naudojamas moralinio reliatyvizmo pateisinimui ir įtvirtinimui visuomenės gyvenime. Ši moralinio reliatyvizmo rizika labiausiai jaučiasi žmogaus gyvybės apsaugos sferoje. Kitas dalykas, paliestas 2002 metų lapkričio 14 dieną sakytoje kalboje – tai jaunosios kartos auklėjimas, už kurį atsakinga ir šeima, ir mokykla, ir valstybė, ir visa visuomenė. Kartu su švietimu, su intelekto lavinimu, reikalingas ir moralinis auklėjimas, būtinas brandžių asmenybių formavimui ir visos visuomenės kultūros ugdymui. Jonas Paulius II palietė taip pat visuomenės informavimo priemonių atsakomybę. Jos irgi negali vadovautis tik siaurais interesais, bet turi suprasti savo atsakomybę už bendrą visuomenės gerovę, už kultūrinį klimatą, prie kurio kūrimo didžia dalimi prisideda žiniasklaida. Galiausiai popiežius palietė tuo metu plačiai diskutuotą Europos krikščioniškų šaknų klausimą. Negalima užmiršti to, kas nuo seno yra bendra Europos tautoms,- kalbėjo Jonas Paulius II. Negalima užmiršti krikščionybės, kuri labiausiai prisidėjo prie suformavimo visoms mūsų žemyno kultūroms bendrų bruožų. Italija, kitos Europos šalys, visas mūsų žemynas turi atrasti bendrąsias šaknis, atrasti tai kas praeityje vienijo ir šiandien vienija. Europa, šio naujo tūkstantmečio pradžioje, atidaryk duris Kristui! (jm)