XXXIII eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija

„Bus taip, kaip atsitiko vienam žmogui, kuris, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą. Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus – ir iškeliavo. Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir pelnė kitus penkis. Taip pat kuris gavo du talentus, pelnė kitus du. O kuris buvo gavęs vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus.

Praslinkus nemaža laiko, anų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą. Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: 'Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis'. Šeimininkas atsakė: 'Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas ma˛uose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!' Taip pat tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: 'Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du'. Šeimininkas tarė: 'Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!' Prisiartinęs tasai, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: 'Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, imkis, kas tavo'. Šeimininkas jam atsakė: 'Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, renku, kur nebarsčiau. Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis. Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“. (Mt 25, 14-30).

DIEVAS, KURIS ATIDUODA VISKĄ

Tikėjimo klaidos dažnai priklauso nuo to, kad mes neteisingai įsivaizduojame Dievą. Šia prasme labai paplitęs vieną talentą gavusio tarno pasiteisinimas: Žinojau, kad esi žmogus kietas,- pjauni, kur nesėjai ir renki, kur nebarstei…

Klausydamiesi šios kalbos, įsivaizduojame nepalenkiamą, rūstų, nesukalbamą, nežmonišką šeimininką, prieš kurį drebama iš baimės.

Prireikus atsiskaityti su tokiu Valdovu, jaučiamės pasimetę. Tokiu atveju vienintelis rūpestis – kad visos sąskaitos būtų tvarkoje, o skrupulingas įsakymų ir įstatymų laikymasis neleidžia domėtis niekuo kitu.

Kaip dažnai mes susiduriame su tokiu požiūriu į Dievą ir tikėjimą! Gal kaip tik todėl kitiems ir atrodome bailiai susigūžę, tikslūs iki skrupulingumo, nesugebantys surizikuoti, paverčiantys visa, su kuo susiduriame, į negyvą raidę, kurios patys stengiamės laikytis ir verčiame laikytis kitus.

Taip Kristaus atneštoji naujiena nuvertinama iki paprasto įstatymo, Evangelijos paradoksai, bylojantys apie meilę, teisingumą ir atlaidumą, tampa smulkmeniškų taisyklių rinkiniu.

Taip ieškojimą užgožia noras jaustis saugiai, tikėjimas “praktikuojamas” pagal visokiausių komisijų nuorodas ir parengiamas programas.

Kvietimas tikėti tampa biurokratiniais nurodymais.

Taip atsitinka tada, kai Dievą suvokiame nelyginant bešališką teisėją, dalijantį bausmes, neatsižvelgiantį į žmogiškas problemas.

Trečiasis tarnas – tai tie žmonės, kurie nesupranta, jog santykis su Dievu visuomet nusakomas meile. Bendraujant su Dievu nieko nereikia bijotis: netgi savo nuodėmių ir nesugebėjimo suderinti savo elgesį su visomis normomis.

Uolumas nereiškia pataikavimo ir paklusnumas – tai ne vien smulkmeniškas normų laikymasis, o atsiskaityti už gautą meilę – nereiškia pateikti duotų išmaldų sąrašą.

Pasiimk, kas tavo,- mikčioja tarnas, sugebėjęs paslėpti šeimininko pinigus žemėje.

Atrodytų, viskas tvarkoje. Belieka tik gauti kvitą, patvirtinantį, kad šeimininkas neturi jokių pretenzijų.

Iš tiesų čia kalbama apie patį didžiausią įžeidimą. Tas neįtikėtinas: Pasiimk, kas tavo…, nereiškia vien atsiskaitymo. Tą pačią akimirką, kai kas nors nutaria grąžinti dovaną, baigiasi meilė.

Krikščionybė tinkamai suvokiama tik tada, kai mes suprantame, jog pats Dievas sako mums: Pasiimk, visa tai yra tavo… Visos mano dovanos skirtos tik tau, su jomis gali elgtis ir tvarkyti jas, kaip tik nori. Dalink jas, nė kiek nesigailėdamas. Tau skirtas mano gailestingumas, švelnumas, atleidimas, mano siekimas išlaisvinti žmogų. Tau leidžiama jas kiek galima plačiau panaudoti…

Dievas nekviečia mūsų, kad mes “saugotume”, “išlaikytume”, “gintume”. Jei Jam rūpėtų tik išsaugoti savo turtus, Jis tai padarytų pats vienas, ir kur kas geriau, nei mes.

Tuo tarpu Išganytojas trokšta, kad mes naudotumės Dievo dovanomis, kad jos per mus taptų visų nuosavybe, kad pasiektų visus žmones.

Štai kodėl palyginimo šeimininkas trečiąjį tarną pavadina “netikusiu”. Tarnas yra netikęs ne todėl, kad būtų daręs blogus darbus, bet todėl, kad, turėdamas galimybę, nepadarė nieko gero.

Pagrindinė palyginimo mintis – pamokyti žmones pasinaudoti gyvenimo pateikiamomis progomis, stengiantis padaryti ką nors gero, gražaus, šviesaus.

Meilė visuomet bus nuvilta, pasitikėjimas išduotas ne vien tada, kai elgsimės tik griežtai “pagal taisykles”, bet ir tuomet, kai nesugebėsime ir nenorėsime daryti gerų darbų, nepasinaudosime mums suteiktomis Dievo dovanomis.

Gyvenimas praeina tuščiai, jei jame nieko neįvyksta. Tikėjimas tampa nenaudingas, kai nepaskatina mūsų daryti ką nors daugiau, nei visi.

Meilė miršta ir palaidojama tą pačią akimirką, kai nebegali stebinti.

Kartais, žvelgiant į tikinčiuosius ir atrodo, kad jie jau nebemoka padaryti nieko daugiau, kaip tik kruopščiai laikytis to, ką jau kartą išmoko, ir nesupranta, kad Dievo meilė ir pasitikėjimas juos ragina žengti pirmyn. (mons. Adolfas Grušas).