Mišios už mirusius kardinolus ir vyskupus

Popiežius Benediktas XVI penktadienio rytą vadovavo gedulingoms Mišioms už kardinolus ir vyskupus, mirusius per pastaruosius vienerius metus.

Dvi pirmosios dienos, kuriomis prasideda lapkritis – Visų Šventųjų iškilmė ir mirusiųjų tikinčiųjų minėjimas – suteikia visam mėnesiui ypatingą dvasinę tonaciją. Visų Šventųjų slėpinys šviečia visam šiam mėnesiui ir visai liturginių metų pabaigai, skatindamas mąstyti apie žmogaus žemišką likimą Kristaus Prisikėlimo šviesoje. Juo remiasi mūsų viltis, kuri, kaip sako šv. Paulius, „neapgauna“. Šiandienes Mišias aukojame būtent šiame kontekste, kuriame tikėjimas sutaurina giliausius žmogaus sielos jausmus. Didžioji Bažnyčios šeima šiomis dienomis gyvena malonės metą, vykdydama savo pašaukimą maldoje glaustis prie Viešpaties ir aukoti jo išganingą Auką už mirusius tikinčiuosius. Šiandien mes ją aukojame visų pirma už kardinolus ir vyskupus, kurie mus paliko per pastaruosius vienerius metus.

Daug metų aš pats priklausiaus Kardinolų kolegijai,- kalbėjo popiežius,- ir dvejus su puse metų buvau jos dekanas. Dėl to jaučiu ypatingą ryšį su šia nepaprasta bendrija, kuriai man teko garbė vadovauti neužmirštamomis dienomis po mylimo popiežiaus Jono Pauliaus II mirties. Tarp kitų šviesių pavydžių jis mums paliko brangiausią maldos pavyzdį. Taigi ir šią akimirką mes dalijamės jo dvasiniu palikimu, žinodami, kad jis danguje mus nuolatos užtaria. Per pastaruosius dvylika mėnesių „į kitą krantą“ perėjo penki kardinolai: Juan Carlos Aramburu, Jan Pieter Schotte, Corrado Bafile, Jaime Sin ir, mažiau nei prieš mėnesį, Giuseppe Caprio. Kartu meldžiamės ir už arkivyskupus bei vyskupus per tą patį laikotarpį užbaigusius savo žemiškas dienas. Meldžiamės už kiekvieną iš jų, įsiklausydami į Viešpaties Žodį, skambantį šioje liturgijoje.

Tegul neišsigąsta jūsų širdys,- sako Jėzus apaštalams per paskutinę vakarienę,- tikėkite Dievą, tikėkite ir mane! Žmogaus širdis tol nerimsta, kol nepasiekia savo piligrimystės tikslo, kol nesuranda tvirtos uolos, kur gali sustoti ir pailsėti. Kas pasitiki Jėzumi, pasitiki pačiu Dievu. Niekas nenueina pas Tėvą, kitaip kaip tik per mane, tvirtina Jėzus ir čia pat priduria, kad Tėvo namuose yra daug buveinių, kad pas Dievą yra vietos visiems. Jėzus visiems yra vienintelis kelias visiems. Be jo nėra kitų kelių. Taip pat ir tie keliai, kurie atrodo „kiti“, jei jie tikri ir autentiški, ir jie veda per Jėzų. Jei žmogaus keliai neina per Jėzus, jis neveda į gyvenimą. Todėl iš tiesų, Dievas, siųsdamas į pasaulį savo Sūnų, davė žmonijai neįkainojamą dovaną. Ši dovana iš mūsų reikalauja didelės atsakomybės, kurios matas yra mūsų ištikimybė Jėzui. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta,- sako Jėzus,- ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota. Dėl to, dėkodami Dievui už visą gėrį, kurį jis nuveikė per šiuos mirusius mūsų brolius, aukojame už juos Kristaus kančios nuopelnus, kad jie užpildytų dėl žmogaus silpnumo likusias spragas. Meldžiame šventojo Petro ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimo, kad dangiškasis Tėvas priimtų juos į savo namus, su viltimi, kad mes galėsime prie jų prisijungti ir kartu su jais džiaugtis gyvenimo ir ramybės pilnatve. (jm)