Eurosia Fabris beatifikacija

Sekmadienį, lapkričio 6 dieną, Italijos mieste Vicenzoje palaimintąja paskelbta Eurosia Fabris. Ceremonijai Vincenzos katedroje vadovavo Vincenzos vyskupas Cesare Nosiglia, o beatifikacijos formulę, kuria Eurosia Fabris buvo oficialiai pripažinta palaimintąja, Šventojo Tėvo vardui perskaitė kardinolas Saraiva Martins, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas.

Eurosia Fabris gimė Šiaurės Italijos valstiečių šeimoje 1866 metais. Dėl didelio tėvų neturto ji galėjo įgyti tik dviejų klasių išsilavinimą, tačiau to pakako, kad būsima palaimintoji išmoktų skaityti ir rašyti. Vėliau tapo tėvų padėjėja namuose, mokėsi amatų. Nuo pat jaunumės pasižymėjo dideliu pamaldumu ir tapo Evangelijos apaštale namuose ir tarp draugų. 1895 metai devyniolikametei merginai buvo lemiami. Netikėtai mirus gretimais gyvenusio Carlo Barban jaunai žmonai, Eurosia 6 mėnesius kasdien ateidavo jam į pagalbą, padėdama pasirūpinti dviem mažais vaikais, pasiligojusiais dėde ir seneliu. Vėliau, paraginta tėvų ir klebono, priėmė Carlo pasiūlymą susituokti, suvokdama aukos dydį, tačiau herojiškai tai priimdama kaip Dievo jai skirtą misiją.

Santuokoje susilaukė dar 9 vaikų, 4 našlaičius paėmė globoti.

Šeimoje Eurosia tapo panašia į Šventame Rašte aprašomą stiprią moterį. Ji sugebėjo nesuskaičiuojamus neturtingos ir skaitlingos šeimos rūpesčius suderinti su maldos gyvenimu ir veiklia meile sergantiems ir dar neturtingesniems, įstojo į pranciškonų tretininkus. Savo šeimai tapo ištikimybės, išminties, aukos, vilties ir tikėjimo pavyzdžiu. Nenuostabu, kad vėliau trys sūnūs taps kunigais.

1930 metais mirus vyr ui, o ją pačią užgriuvus sunkiai ligai Eurosia išliko stiprybės pavyzdžiu iki pat savo mirties po dviejų metų, 1932-siais.

Tad Eurosia Fabris, kurią aplinkiniai švelniai vadino „mama Roza“, mums teikia krikščioniškomis dorybėmis persismelkusios, kasdieninę realybę kaip pašaukimą gyvenančios sutuoktinės ir motinos modelį, parodantį, jog šventumas nėra keleto privilegija.

Vicenzos vyskupas Cesaria Nosiglia beatifikacijos pamoksle pastebėjo, kad mamos Rozos gyvenimas mus moko keleto dalykų. Pirma, šeima iš vienos pusės yra gyvenimo mokykla, mokinanti šventumo, o iš kitos pusės ta aplinka, kurioje šventumas išgyvenamas. Antra, šventumas duoda daugiau vaisių, nei griežti žodžiai ar stiprūs argumentai. Tai parodė tiek aplinkinių žmonių pagarba šiai moteriai, tiek religinių pašaukimų gausa jos šeimoje. Trečia, darbų ir rūpesčių gausa nenustelbia šventumo, jei tik tikinčiojo meilė ir tikėjimas yra stiprūs. Ši paprasta kaimo moteris sunkią akimirką mėgdavo sakyti: „visada drąsos. Vykdykime Dievo valią ir pamatysite, kadJismums padės. Viešpats juk mus taip myli ir atidavė savo gyvybę už mus. Tai kodėl turėtume nepasitikėti Apvaizda?“. (rk)