XXXII eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija

„Tada su dangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pas itikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo. Vidurnaktį pasigirdo balsai: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Paikosios sakė protingosioms: 'Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta'. Protingosios atsakė: 'Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite'. Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: 'Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!' O jis atsakė: 'Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!' Taigi budėkite, nes než inote nei dienos, nei valandos“. (Mt 25, 1–13)


KELIAS Į ATEITĮ


Pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje kalbama apie išmintį, kurią gali rasti kiekvienas jos trokštantis žmogus. Evangelijos palyginime, drauge su raginimu budėti, taip pat nuskamba žodžiai apie išmintingas mergaites . Pasak Jėzaus, jos turėjo pakank a mai pasirūpinusios aliejaus, tai yra , išminties, lei džiančios tinkamai suvokti laiko ženklus.

Galima sakyti, jog tai pasakojimas apie dabartyje gimstančią ateitį.

Budėjimą nederėtų banaliai suvokti vien tik kaip sugebėjimą įveikti mi e gą.

Budint galima ir net būtina miegoti. Kaip tik sugebėjimas miegoti gryna sąžine, pamirštant rūpesčius, nusivylimus, sunkumus, baimę, gali tapti tikrosios išminties žen klu.


Krikščionis, kaip ir kiti, užsnūsta ir miega. Išmintingosios mergaitės palyginime pasiduoda snauduliui ir miega drauge su savo neišmintingosiomis draugėmis.


Kristus nereikalauja, kad Jo sekėjai atsisakytų poilsio, tačiau nesiliauja kartojęs: Budėkite! Šiais žodžiais Jis ragina mesti „nakties darbus“, atsisakyti „tamsos“. Tai visiš kai neturi nieko bendro su varginančia kova prieš snaudulį.


Tariant kitais žodžiais, mes privalome nutraukti visus ryšius su tuo, kas yra priešinga gyvenimui ir šviesai bei pasirengti viltingam susitikimui su Dievu, Jo malone.

Šis laukimas savo prasmę įgauna dabartyje. Norint neišleisti iš akių ate i ties, reikia mokėti gyventi… dabar . Tikra viltis niekuomet nėra atitrūkusi nuo to, kas jau yra, tačiau drauge negali būti įkalinta šiandienoje. Negalime guosti savęs neįmanomomis viltimis, tačiau vilties negalima ir apriboti.

Krikščionis niekuomet nėra svetimas šiandienai, tačiau nesileidžia apakinamas d abarties.

Iš tiesų Jėzus kalba apie tai, kaip reikia savyje suderinti reikalavimą būti tikrais žmonėmis ir tikrais tikinčiaisiais.

Budint geriausia būtų pilnai išgyventi kiekvieną akimirką, nepraleidžiant nieko, net ir pačios mažiausios smulkmenos, neatitraukiant dėmesio nuo to, kas vyksta mūsų g yvenime.

Kristaus valanda, kuomet atvyksta jaunikis, nebus kuo nors ypatingesnė. Tai bus tokia pat valanda, kuri ir dabar tiek kartų išmuša mūsų gyvenime. Jos neįmanoma parengti iš anksto, perkelti, sukeisti su kita akimirka. Jai rengiamasi, suteikiant prasmę bet kuriai kitai valandai.

Todėl neįmanoma, kad Išganytojas atpažins mus, jei mes nepažinsime Jo balso, nežinosime Jo žodžių, nesirūpinsime jų išgyventi savo kasdienybėje.

Taip suprantamesni tampa ir palyginime minimo jaunikio žodžiai „aš jūsų nepažįstu“. Tai ne atsitiktinumas, bet pasekmė, kuomet žmogus nepanoro suprasti, ką reiškia tas nuolatinis budėjimas, kurio atkakliai reikalauja Viešpats… (mons. Adolfas Grušas)