Visų Šventųjų iškilmės Evangelija ir homilija
Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė:
„Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti l iūdintys: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo:
jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai:
jie bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti persekiojami dėl teisumo:
jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk ly giai taip kadaise persekiojo ir pranašus“. ( Mt 5, 1-12)
PASAULIO ŠVENTIEJI
Net keista… Atrodytų, tarsi visus metus būtume kalbėję tik apie tai, kas nieko bendro neturi su šventumu, nors pamoksluose nuolat pasigirsdavo žod žiai: Dievas, auka, dangus…
Tikriausiai šiandien apie šventumą lengviau kalbėti todėl, kad minime ne konkr e čius asmenis, kurie gali būti mums labiau ar mažiau priimtini, bet apie “milžinišką minią, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti”. Vadinasi, galvojame mes, toje minioje gali būti vi etos ir mums.
Šios dienos iškilmę kartais mėgstama pavadinti “anoniminio šventumo švente”. Ko gero, toks pavadinimas yra teisingas, tačiau vertėtų atkreipti dėmesį į du dalykus.
Visų pirma, reiktų prisiminti, jog kalbame ne apie kažkokį “antraeilį” šventumą, nes kartais mėgstama rodyti yp a tingą pagarbą vieniems šventiesiems, vadinant juos vos ne dvasios milžinais, tuo pat metu kitus tarsi pažeminant vienu rangu. O ką jau bekalbėti apie tuos, kurių beatifikacijos bylų niekas net nesiruošia pradėti!…
Tikintysis nuolat turi atminti, kad kiekvienas žmogus, tegul ir skirtingu būdu, d alyvauja Dievo šventume. Netgi ir piktadariai, savo asmenyje išniekinantys Dievo paveiks lą, tik dar labiau paskatina kitus žmones ilgėtis gėrio ir švieso s. Tikras šventumas visuo met yra ypatingas ir jis būtinas visų laikų pasauliui.
Drauge neturėtume kategoriškai tvirtinti, jog amžių bėgyje buvo daug “nežinomų” šventųjų, nepalikusių po savęs jokio pėdsako. Tokiais tvirtinimais žmonės paprastai nori pridengti savo pačių nedėmesingumą ir užmaršumą. Kietaširdžiai netgi nuo to lengvai pereina prie tvirtinimo, kad pasaulyje viskas vyksta savaime.
Iš tikrųjų gi tie žmonės niekuomet neketino iškelti savęs virš kitų, nesirūpino, kad apie juos būtų plačiai klabama, jie nedalyvavo viešuose susirinkimuose ir neieškojo pagy rimų.
Tačiau jie paliko savo, kad ir nematomus, pėdsakus. Jie žengė per gyvenimą kartu su Dievu, o juk visi gerai žinome, kad Dievas visuomet palieka pėdsakus, gi šventumas – tai ne kas kita, kaip Dievo žymė žmoguje.
Mes iki šiol alsuojame tuo išganingu oru, gyvename, persmelkti tos išganingos energijos, kurią jie skleidė, mūsų tamsybes nušviečia tų “slaptų šventųjų” pasaulyje pali kta šviesa.
Tie šventieji nedaro stebuklų. Juos sutinkame prasilenkdami gatvėse, praleisdami tarpduryje, matome pro savo namų langus… tokius paprastus ir kartu kažkuo ypatingus: žmones, besistengiančius, kad kažkas jų ir kitų gyvenime būtų švariau, garbingiau, kad būtų atleista ir paguosta, kad būtų pamirštos skriaudos.
Jau pa ts tų žmonių gyvenimas yra stebuklas.
Mes gerai suprantame, tiesa, kartais po laiko, kad savo tarpe turėjome šventųjų, todėl ir ši didelė Visų Šventųjų iškilmė natūraliai pereina į mūsų mirusiųjų paminėjimą, ir tada, žvelgdami į ant kapo uždegtos žvakės liepsnelę, galbūt kartais irgi pagalvojame… apie save pačius. (mons. Adolfas Grušas)
| All the contents on this site are copyrighted ©. |