Bažnyčios santykių su nekrikščioniškomis religijomis deklaracijos „Nostra Aetate“40-sios metinės

Popiežiaus Benedikto X VI laiškas kardinolui W. Kasperiui ir paties kard. Kasperio kalba iškilmingame deklaracijos paminėjime Vatikane

Mieli Klausytojai, vakarykštėje laidoje minėjome, jog spalio 28 dieną sukanka lygiai 40 metų nuo Bažnyčios santykių su nekrikščioniškomis religijomis deklaracijos „Nostra Aetate“ paskelbimo ir trumpai pristatėme jos priešistorę bei turinį. Šioje laidoje pristatysime šios deklaracijos paminėjimui skirtą popiežiaus Benedikto XVI laišką Religinių santykių su judaizmu komisijos pirmininkui kardinolui Walteriui Kasperiui ir paties kardinolo Kasperio kalbą, pasakytą per bendrą su žydų religiniais atstovais iškilmingą deklaracijos paminėjimą Vatikane spalio 27 dieną. Popiežiaus laiške ir Religinių santykių su judaizmu komisijos pirmininko kalboje įvertinama minėtos deklaracijos reikšmė ir per 40 metų pasiekta pažanga dialoge su žydais.

Religinių santykių su judaizmu komisijos pirmininkas perskaitė popiežiaus laišką Bažnyčios santykių su nekrikščioniškomis religijomis deklaracijos „Nostra Aetate“ paminėjimo iškilmėse dalyvavusiems svečiams. Tarp jų buvo Haifos Vyriausias Rabinas Shear Yashuv Cohen, kardinolas Jorge Maria Meija, abi puses atstovaujantys aukšti dvasininkai ir diplomatai.

Benediktas XVI laiške pirmiausia pabrėžė, kad šis dokumentas, kilęs iš popiežiaus Jono XXIII iniciatyvos, išplėtotas ir vieningu balsavimu patvirtintas II Vatikano Susirinkimo Tėvų, su kitais II Vatikano Susirinkimo dokumentais pasirašytas popiežiaus Pauliaus VI, atvėrė duris naujai santykių su žydais erai ir sukūrė teologines prielaidas nuoširdžiam dialogui. Tai įgyja dar didesnę reikšmę, kai atsimenamas dažnai sudėtingas ir skausmingas Bažnyčios santykis su žydais tūkstantmetės istorijos bėgyje ir ypač tragiška Holokausto, grįsto neo-pagoniška rasistine ideologija, patirtis. Šiame kontekste „Nostra Aetate“ išreiškia Bažnyčios norą peržengti praeities nuoskaudas, nusistatymus, priešiškumą ir pradėti plėtoti pagarba, supratimu ir bendradarbiavimu pagrįstą dialogą su žydais. Šventasis Tėvas taip pat rašė, jog, nors ir daug jau nuveikta, dar lieka daug darbų ateičiai. Jis priminė, jog rugpjūčio mėnesį, Pasaulio jaunimo dienų metu, lankydamasis Kelno sinagogoje sakė, kad seks savo pirmtako Jono Pauliaus II nurodytomis gairėmis ir išreiškė viltį, kad ateityje tiek teologinis dialogas, tiek kasdieninis bendradarbiavimas tarp krikščionių ir žydų stiprės. Tai atitiktų Vieno Dievo duotus įsakymus, gyvenimo pašventinimą, teisingumo bei taikos pasaulyje stiprinimą.

Galiausiai kardinolas Kasperis perdavė Šventojo Tėvo nuoširdžius linkėjimus ir maldas paminėjime dalyvavusiems svečiams, o toliau sekusioje savo kalboje pagilino kai kuriuos aspektus. Visų pirma jis teigė, jog susitaikinimo tarp krikščionių ir žydų kelyje teks įveikti dar ne vieną kliūtį, nesusipratimą ir įtarimą. O tai įmanoma tik per atminties išgryninimą nuolatiniu atsivertimu. Tai nėra lengva, tačiau, pasak kardinolo Kasperio, mes turime įkvepiančių ir sustiprinančių pavyzdžių. Kaip neprisiminti popiežiaus Jono XXIII ir Prancūzijos žydo, istorijos profesoriaus Jules Isaaco susitikimo 1960, po kurio Jonui XXIII ir gimė mintis apie tokio dokumento, kaip „Nostra Aetate“ būtinybę, kardinolo Jean-Marie Lustiger ir Rabino Davido Roseno ilgamečio darbo šia kryptimi, popiežiaus Jono Pauliaus II ypatingų pastangų žengti susitaikymo keliu, jo apsilankymo Romos Sinagogoje ir maldos Jeruzalėje prie Raudų mūro? Ir dar daugybė kitų žmonių prisidėjo prie „Nostra Aetate“ deklaracijoje išdėstytų Bažnyčios Mokymo principų įtvirtinimo krikščionių ir žydų religijos tikinčiųjų sąmonėje ir elgesyje. O tie principai yra aiškūs: tvirtas „ne“ bet kokiam antisemitizmui ir antijudaizmui, žydų persekiojimui, paniekai ir diskriminacijai. Toks pat tvirtas „taip“ krikščionybės hebrajiškų šaknų atskleidimui. Juk iš jų, sakė kardinolas Kasperis, gavome tikėjimą į vieną ir vienintelį Dievą, Viešpaties pažadus ir įsakymus, kurie apšviečia mums kelią ir maitiną mūsų viltį. Hebrajų tauta kūno požiūriu davė Jėzų ir Mergelę Mariją, tad, neneigiant esminių skirtumų, krikščionys su judaizmu turi išskirtinį ryšį, kaip su jokia kita religija. Kardinolas Kasperis pavadino istorijos tragedija, kad šis „taip“ krikščionių ir žydų bendradarbiavimui, kaip ir „ne“ nepakantumui, buvo išreikštas tik po beveik nesuvokiamo baisumo ir žiaurumo Holokausto patirties. Tad deklaracija „Nostra Aetate“ iš vienos pusės neleidžia išblėsti istorinei atminčiai, o iš kitos pusės įpareigoja prisiimti atsakomybę ir dėti reikiamas pastangas dėl ateities, kurioje nebepasikartotų pražūtingi konfliktai. Antrindamas popiežiui Benediktui XVI, kardinolas Kasperis nurodė du bendradarbiavimo ateityje lygius tarp krikščionių ir judėjų. Pirma, tai istorijos ir teologijos uždavinių sprendimas bei išplėtojimas. Antra, tai kasdieninis ir nuoseklus bendradarbiavimas plačiame socialinės ir kultūrinės veiklos lauke: religinės diskriminacijos, antisemitinės ar antikatalikiškos, atmetimas, žmogui ir visuomenei tarnaujančių vertybių bei jomis grįstos kultūros plėtojimas. (rk)

40 metų nuo Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracijos NOSTRA AETATE paskelbimo


Spalio 28 dieną sukanka lygiai 40 metų nuo Bažnyčios santykių su nekrikščioniškomis religijomis deklaracijos „Nostra Aetate“ paskelbimo. Primename, kad šis nedidelis, keleto puslapių dokumentas prieš 40 metų parodė pasikeitusį ir atnaujintą Katalikų Bažnyčios požiūrį į kitų religijų bei tikėjimų atstovus. Jame teigiama, jog visi žmonės sudaro vieną giminę, vieną bendruomenę ir visiems į širdies gelmes skverbiasi tie patys klausimai: kas yra žmogus? Kokia mūsų gyvenimo prasmė ir koks jo tikslas? Kokia kančios prasmė? Kas mūsų laukia po mirties? II Vatikano Susirinkimo tėvai pripažino, jog nuo pat senovės iki mūsų laikų įvairių tautų praktikuojamose religijose yra stebėtinų ir gilių įžvalgų, kurias privalu gerbti ir pripažinti. Štai induizmas moko išsilaisvinimo iš mūsų slegiančios būsenos meditacija ir asketišku gyvenimu, budizmas įvairiais pavidalais pripažįsta šio kintamo pasaulio nepakankamumą. Islamo tikėjimas skelbią vienatinį Dievą - gyvą ir esantį, gailestingą ir visagalį dangaus bei žemės kūrėją, kalbėjusį žmonėms. Taip pat gerbia Abraomą, o Jėzų pripažįsta kaip pranašą. Ypatingas santykis yra tarp krikščionybės ir žydų religijos. Katalikų Bažnyčia pripažįsta, kad jos tikėjimo pradmenys aptinkami jau patriarchuose, Mozėje ir pranašuose, kūno požiūriu iš žydų tautos kilo Jėzus Kristus, apaštalai ir daugelis pirmųjų mokinių, vėliau visam jiems žinomam pasauliui skelbusių Kristaus Evangeliją.

Nors 1965 metų spalio 28 dieną II Vatikano Susirinkimo Tėvai beveik vieningai – 2221 už ir 88 prieš – balsavo už šios deklaracijos priėmimą, ji gimė tik po ilgų diskusijų bei svarstymų ir gerokai skyrėsi nuo pirmųjų redakcijų. Popiežius Jonas XXIII asmeniškai panoro, kad toks dokumentas būtų paruoštas po to kai 1960 metais susitiko su žydu profesoriumi Jules Isaac, kuris, kalbėdamas apie tarp kai kurių Bažnyčios narių vyraujantį nusiteikimą prieš žydus, jam paliko gilų įspūdį. Tad pradinis Jono XXIII sumanymas buvo paruošti dokumentą tik apie Bažnyčios ir žydų religijos santykį, duodant atkirtį antisemitizmui, kuris, tarp kitko, Šventojo Sosto oficialiai jau buvo griežtai pasmerktas 1927 metais.


Tačiau diskusija apie krikščionybės ir žydų religijos santykį iškėlė bendresnį klausimą apie krikščionybės ir visų kitų religijų santykį, dažnai pažymėtą konfliktais, abipusiais nesupratimais ir persekiojimais. Todėl buvo nuspręsta išplėsti ruošiamo dokumento tematiką paminint induizmą, budizmą ir islamą.

Ruošiamam dokumentui sute iktas iš tiesu draugiškas tonas. Jame teigiama, kad katalikai turi pagarbiai žvelgti į tuos veikimo ir gyvenimo būdus, į tuos nuostatus ir mokymus, kurie kartais nors ir labai skiriasi nuo jų pačių tikimų bei mokomų dalykų, tačiau neretai perteikia Tiesos spindesį. Žinoma, tai nereiškia, jog jie turi nustoti skelbti Kristų, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14,6), kuriame žmonės randa religinio gyvenimo pilnatvę ir per kurį Dievas visa sutaikino su savimi. Dokumente atmetamos bet kokios diskriminacijos, neapykantos, paniekos apraiškos kitų tikėjimų žmonėms ir gailimasi dėl istorijos bėgyje padarytų klaidų.

Taip pat nebuvo aišku ar deklaracija turėtų būti atskiras dokumentas, ar kokio kito dokumento dalis. Vėliau vieni Susirinkimo Tėvai siūlė tekstą prijungti prie dekreto apie ekumenizmą, o kiti įtraukti į dogmatinių konstitucijų apie Bažnyčią, “Dei Verbum” ir “De Ecclesia” schemas. Tik prieš pat Susirinkimo pabaigą dokumentas įgijo tą formą, kurią turi dabar ir paženklino tą bažnytinės sąmonės pokytį, kuris leido Bažnyčiai labiau atsiverti bendradarbiavimui ir dialogui su kitų religijų išpažinėjais. (rk)