Šio trečiadienio bendrojoje audiencijoje vėl dalyvavo tokiu metų laiku neregėtai daug
maldininkų, net apie 40 tūkstančių. Tęsdamas dar savo pirmtako popiežiaus Jono Pauliaus
II pradėtą katekezių ciklą apie Mišparų psalmes ir giesmes, šį kartą popiežius Benediktas
XVI komentavo garsiąją 129 psalmę, pagal lotyniško vertimo pirmuosius žodžius vadinamą
„De Profundis“.
Iš nevilties gelmių šaukiuosi tavęs, Viepatie! Viešpatie,
išgirsk mano balsą! Tegu tavo ausys atsiveria mano maldavimui; išgirsk
jį ir būk gailestingas. Jei tu, Viešpatie, paisysi nuodėmių,
-Viešpatie, kas išliks gyvas? Bet tu turi galybę atleisti,kad
tavęs pagarbiai bijotume. Nekantriai laukiu Viešpaties pagalbos
ir jo žodžiu pasitikiu. Laukiu Viešpatie
nekantriau, negu sargybiniai laukia aušros. Nekantriau negu sargybiniai
laukia aušros, Izraelis telaukia Viešpaties, nes Viešpaties
yra gerumas, ir jis didžiai galingas atpirkti. Jis tikrai atpirks
Izraelį iš visų nuodėmių.
Nors šią psalmę dažniausiai atsimename iš laidotuvių,
nors ji dažnai naudojama gedulingose pamaldose, tačiau ji visų pirma yra Dievo gailestingumą
šlovinanti giesmė, kalbanti apie nusidėjėlio susitaikinimą su Viešpačiu, apie teisingą
Dievą, kuris tuo pat metu visą laiką yra pasiruošęs atleisti. Dievas yra atlaidus
ir gailestingas, neskubantis pykti ir apstus gailestingumo. Jis ištisas žmonių kartas
apdovanoja savo malonėmis, o kaltes tuoj pat atleidžia. Ši psalmė – tai tarsi besimeldžiančio
žmogaus pokalbis su Dievu, tai žodžiai, kuriais jis kupinas tikėjimo į jį kreipiasi.
Žmogus tiesiogiai kalbasi su Viešpačiui ir šiame pokalbyje daugiau pagarbos ir meilės,
negu baimės. Žmogus bijo ne bausmės, bet jis baimingai nusilenkia begaliniam Dievo
gailestingumui. Kitose šios psalmės eilutėse nuo asmeninio išganymo, pereinama prie
visos tautos išvadavimo: „Jis tikrai atpirks Izraelį iš visų nuodėmių“. Ši psalmė,
prasidėjusi nevilties kupina, ūksminga ir liūdna gaida baigiasi giedra viltimi. Dievas
išveda žmogų iš nuodėmės tamsos į savojo gailestingumo ir išganymo šviesą. (jm)