2005-10-15 13:55:52

XXIX eilinio sekmadinio Evangelija ir pamokslas



Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip jį sugauti kalboje. Jie nusiuntė pas jį savo m o kinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesaka lbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių. Tada p a sakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mok e sčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ Jie atsakė: „Cies o riaus“. Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Di evui“. (Mt 22, 15–21)
GYVENIMAS, SKIRTAS DIEVUI
Išklausius šio sekmadienio Evangelijos ištraukos, neve rtėtų pasiduoti pagundai manyti, jog Išganytojas vieną kartą visiems laikams davė aiškų principą, kurio laikantis, įmanoma galutinai ir besąlygiškai išspręsti visus nesusipratimus, kylančius tarp bažnyt i nės ir civil i nės valdžios.
Jėzus tikrai neturėjo tokio tikslo, ir Jo atsakymas – tai daugiau žmonėms duota g a limybė geriau suvokti savo atsakomybės ribas.
Tuo momentu Išganytojas paprasčiausiai rūpinosi nepatekti į spąstus, kuriuos savo klausimu Jam spendė pasiųstieji fariziejų mokiniai. Mokesčių klausimas romėnų paver g tame Izraelyje buvo labai svarbus. Pripažinimas, kad reikia mokėti mokesčius ciesoriui, kuris, pagal romėnų sampratą buvo laikomas dievu, galėjo būti palaikytas atsimetimu nuo tikėjimo ir ištikimybės tikrajam Dievui paneigimas.
Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.
Jėzus savo atsakymu klausėjus pastatė į nepatogią padėtį, tačiau, reikia pripažinti, panašioje padėtyje atsidūrė ir Jo sekėjai.
Atrodytų, viskas aišku: reikia griežtai nubrėžti ribas, kurių nevalia peržengti tiek vieniems, tiek kitiems. Vis dėlto, taip ir lieka neaišku, kur yra tos ribos? Kokiais kriter i jais reikia remtis, norint išsaugoti ir vidinę laisvę, ir gyvenimo patogumus.
Pakanka kad ir prabėgomis perversti istorijos lapus, norint suprasti, jog dvasiniai ir medžiaginiai klausimai labai dažnai tarpusavyje susikirsdavo, ir šie konfliktai ne kartą sukeldavo n epageidautinas pasekmes.
Iš tiesų, jei Kristus būtų visiems laikams davęs “nepajudinamą” principą, nebūtų buvę tiek daug painiavos. Bažnyčia nebūtų b uvusi pastoviai draskoma viena kitai priešin gų pagundų: įvesti teokratinę valdžią ir atsidėti dvasinio gyvenimo gilinimui. Istorijoje nebūtų buvę karalių, savo siekius įvardindavusių kaip Dievo valią, ir nebūtų buvę dvas i nių vadovų, siekusių užimti pasaulinių valdovų vietą. Nebūtų buvę absoliučią galią tro š kusių turėti dvasininkų ir civilinės valdžios, įsivaizdavusios dvasininkus paklusniais savo tarnais, siekiant užtikrinti visuomenės gerovę ir viešąją tvarką.
Taip pat ir šiais laikais, siekiant išspręsti valdžių atskyrimo klausimą, susiduriame su labai ski rtingomis situacijomis.
Kai kuriose šalyse užsiimti politika dvasininkams reiškia savo pasiuntinybės ribų peržengimą, tuo tarpu ten, kur valdžios pozicija veda į nelaimes žmones, toks kišimasis gali tapti ištikimybės savo pašaukimui išraiška.
Tie žmonės, kurie vienos pusės laikomi intrigantais, sukilėliais, netgi relig i jos priešais, kitoje pusėje gerbiami, kaip tikėjimo kankiniai.
Priklausomai nuo situacijos tas pats elgesys gali būti vertinamas kaip pavojingas nukrypimas arba kaip ištikimybė.
Manau, kad Išganytojas, pateikdamas šį atsakymą, norėjo mums duoti ne jau p a rengtą receptą, bet nukreipti mūsų mintis į tai, ką jau žinome, ir pasakyti, jog niekuomet neegzistuoja viskam visiems laikams tinkamos formulės. Ne tik politiniame gyvenime, bet ir savo sieloje mes nuolat esame verčiami klausti savęs, ar tai, ką darome, tikrai yra skirta Dievui.
Tad, vietoje laukus labai konkretaus atsakymo, verčiau prisiminti nepaprastą Di e vo duotą d o vaną: sąžinę ir atsakomybės jausmą.
Tik ši dovana ir kartu malonė leis suprasti, kas mūsų gyvenime yra skirta Dievui.
Gal netgi išmoksime Jam duoti vis daugiau… ( mons. A. Grušas )







All the contents on this site are copyrighted ©.