Nuolatinio Šventojo Sosto stebėtojo prie UNESCO Francesco Follo kalba 33 generalinės
asamblėjos metu.
Šiais metais UNESCO, kuri yra specializuota Jungtinių Tautų agentūra švietimui, mokslui
ir kultūrai, lapkričio 16 dieną minės 60 metų nuo savo įsteigimo 1945 metais. Spalio
3 – 21 dienomis Paryžiuje taip pat vyksta 33-ioji visuotinė konferencija. Šia proga
kalbą sakė arkivyskupas Francesco Follo, Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas prie
UNESCO. Jis paminėjo 4 problemų grupes, kurios turėtų būti neatidėliotinai sprendžiamos.
Visų pirmą arkivyskupas Follo palietė bioetikos klausimą. Šiandieną, sakė arkivyskupas,
žmogus šiuolaikinio medicinos mokslo pagalba gali pakeisti pačios žmonių giminės likimą.
Tačiau yra pavojinga tai, kad žmogus pernelyg dažnai traktuojamas tik kaip medžiaga
laboratoriniams tyrimams, užmirštant jo orumą ir ignoruojant etinę tyrimų pusę. Tačiau
yra klaidinga manyti, jog žmogaus biologinė kūno dimensija yra visas žmogus. Tokia
nuomonė vestų tik į žmogaus asmens sužalojimą, nes būtų neigiama jo dvasinė dimensija.
Antras nuolatinio Šventojo Sosto prie UNESCO stebėtojo paminėtas klausimas buvo teisingumo
ir laisvės neatsiejamumas. Pasak jo, laisvė be teisingumo tampa tik nevaržomu egoistinių
interesų tenkinimu. Tuo tarpu teisingumas be laisvės yra formalus, toks, kokį siūlo
totalitariniai režimai. Todėl teisingumas ir laisvė turi eiti kartu. Vėlgi, be jų
žmogaus asmens orumas nukentėtų, būtų sužalotas ir nuskurdintas. Trečioji paliesta
problema buvo delikatus tiesos klausimas. Arkivyskupas pabrėžė, priešingai kai kurioms
šiandieninėms filosofinėms koncepcijoms, jog žmogus yra pajėgus ieškoti ir rasti tiesą.
Šitas sugebėjimas yra tai, kas daro žmogų žmogumi. Be tiesos teisingumas ir laisvė
prarastų savo pagrindą, nes viskas taptų tik susitarimo arba jėgos reikalu. Galiausiai
arkivyskupas Follo priminė auklėjimo problemą. Auklėjimo tikslas, sakė jis, turi siekti
daugiau nei piliečio ar išsilavinusio žmogaus suformavimas. Geras auklėjimas turi
tinkamai formuoti žmogų visose jo dimensijose – kūno, psichinėje, dvasinėje, politinėje,
kultūrinėje ir religinėje.
Arkivyskupas Follo taip pat citavo popiežiaus Benedikto
XVI laišką, kurį Šventasis Tėvas pasiuntė šių metų gegužę suvažiavimo Jono Pauliaus
II 25 metų apsilankymo UNESCO sukakčiai paminėti dalyviams. Popiežius rašė, jog Bažnyčios
misija didele dalimi sutampa su UNESCO organizacijos, kuri savo tikslu yra paskelbusi
taikos žmonių dvasioje kūrimą, veikla ir pažadėjo, kad Bažnyčia visomis jėgomis, kurios
pirmiausia yra dvasinės, kiek galėdama prisidės prie žmogaus visose jo dimensijose
gėrio kūrimo. Laiške Benediktas XVI priminė savo pirmtako Jono Pauliaus II mokymą,
jog visą ko centre yra žmogaus asmuo ir garsiąją jo kalbą Paryžiuje 1980 metais birželio
2 UNESCO atstovams. Verta trumpai paminėti keletą istorinės Jono Pauliaus II kalbos
minčių.
Tada Šventasis Tėvas priminė, pačių Jungtinių Tautų ir UNESCO gimimo
aplinkybes – pasibaigus baisiam karui tautos spontaniškai ieškojo naujų būdų ilgalaikiam
taikiam sugyvenimui sukurti ir Jungtinių Tautų Organizacija, taigi ir UNESCO, tapo
tautų instrumentais šiam tikslui pasiekti. Kultūra, mokslas ir auklėjimas gali ypač
prisidėti prie taikos, sakė popiežius, jeigu šiems trims aspektams duosime teisingą
kryptį, teisingą pamatą. O toks pamatas, giliu Jono Pauliaus II įsitikinimu, gali
būti tik žmogaus asmuo, neignoruojant nė dvasinės, nė kūninės jo dimensijos. Šitaip
suvoktas žmogus tampa ne tik kultūros kūrėju, bet ir jos tikslu, o pati kultūra čia
pasirodo kaip žmogaus buvimo žmogumi būdas. Tokiai kultūros sampratai yra svetimas
mokslo panaudojimas ginklų ir žmogaus žmogui pavergimo sistemų kūrimui. Žmogaus centriškumo
samprata didžiausia dėmesį kreipia ne į tai, ką žmogus turi ir ką jis gali pagaminti,
tačiau į tai, kas jis yra. Tad ir auklėjimas turi padėti žmogui tapti ir būti žmogumi,
o ne tik išmokinti gaminti ir tūrėti, nors būtent tokios, deja, yra dabartinės tendencijos.
Jonas Paulius II paragino teikti etikai pirmenybė prieš techniką, asmeniui prieš daiktus,
dvasiai prieš materiją. Jis sakė susirinkusiems mokslo ir kultūros žmonėms: „kurkite
taiką pradėdami nuo pamatų – nuo pagarbos visoms žmogaus teisėms. Nuo tų, kurios yra
susietos su jo materialine ir ekonomine dimensija ir nuo tų, kurios siejasi su jo
dvasine ir vidine dimensija“.