Spalio 7 dieną katalikų Bažnyčios liturginis kalendorius mini Mergelės Marijos Rožinio
Karalienės šventę. Nuo seno Bažnyčios tradicijoje visas spalio mėnuo skirtas Rožinio
maldai. Šiandien jau sunku atsekti, iš kur ėmėsi Rožinio malda, kokios istorinės šios
maldos atsiradimo aplinkybės. Sakoma, kad remdamiesi Psalmyno ir Valandų liturgijos
pavyzdžiu, ją išplatinę tėvai dominikonai. Paprasti neraštingi žmonės negalėję skaityti
valandų liturgijos psalmių, dėl to, psalmės pakeistos visiems žinoma „Sveika, Marija“
malda. 150 „Sveikamarijų“ suskirstyta į tris dalis, kiekvienoje apmąstant po penkis
svarbius išganymo istorijos slėpinius, o medituojant išganymo slėpinius po dešimt
kartą kalbama „Sveika, Marija“ malda.
Rožinio maldos išpopuliarėjimą katalikų
pasaulyje lemtingai paspartino šešioliktojo amžiaus Europos istorijos įvykiai, o tiksliau
– 1571 metų spalio 7 dieną įvykęs garsusis krikščionių ir trukų laivynų mūšis prie
Lepanto.
Tais laikais vis stiprėjanti ekspansyvi turkų Osmanų imperija kėlė
nuolatinę grėsmę Europos krikščioniškoms valstybėms. Šešioliktame amžiuje turkai vieną
po kito užėmė kelis Venecijos Respublikos uostus Viduržemio jūros regiono rytinėje
dalyje. Būtent venecijiečių diplomatinių pastangų dėka 1571 metų pradžioje buvo sudaryta
vadinamoji Šventoji Sąjunga, kuriai priklausė visos to meto valstybės, turinčios laivynus
Viduržemio jūroje: Venecijos ir Genujos Respublikos, Popiežiaus valstybė, kelios kitos
mažosios italų valstybėlės, Ispanija ir Maltos Ordinas. Buvo sudarytas didžiulis laivynas,
susidedantis iš 195 galerų su 1815 patrankų, kuris, vadovaujamas Popiežiaus valstybės
karo laivyno vado admirolo Marcantonijaus Colonnos išplaukė turų valdomų uostų link.
Tuometinis popiežius Pijus V visame katalikų pasaulyje paskelbė maldos vajų. Visi
katalikai buvo kviečiame kalbėti Rožinio maldą ir prašyti Mergelės Marijos užtarimo,
kad krikščionių laivynas laimėtų. Krikščionių pajėgos prie Graikijos Lepanto uosto
susidūrė su turkų laivynu, susidedančiu iš 274 laivų, bet turinčiu tik 750 artilerijos
pabūklų. 1571 metų spalio 7 dieną įvyko lemtingas mūšis. Krikščioniškų valstybių pajėgos
visiškai sunaikino turkų laivyną: 80 turkiškų galerų buvo nuskandinta, kitos paimtos.
Buvo išvaduota 15 tūkstančių krikščionių, kurie kaip vergai turkų galerose buvo prikaustyti
prie irklų. Krikščionių nuostoliai buvo nedideli – nuskendo tik 15 laivų. Popiežius
Pijus V nė kiek neabejodamas, kad laimėta Mergelei Marijai užtariant, spalio 7-ąją
paskelbė Marijos Pergalės Karalienės švente. Kadangi laimėjimas buvo išmelstas kalbant
Rožinį, vėliau šią šventę imta vadinti Marijos Rožinio Karalienės švente.
Šiandien,
kai iš religijų ir kultūrų dialogo perspektyvos žiūrime į anuos laikus, neretam gali
atrodyti, kad anuometinis religinių ir politinių motyvų persipynimas nelabai suderinamas
su autentiku religingumu. Iš tiesų taip ir yra. Tačiau vis dėlto ir anas mūšis yra
mūsų istorijos dalis. Galime ja džiaugtis, galime liūdėti ir gėdytis, bet mūsų praeities
faktų paneigti neįmanoma. Į juos mes turėtume žiūrėti ne tik suprasdami laiko atstumą,
bet taip pat taikydami ir tam tikrą intelektinę distanciją, tai yra – suprasdami,
kad kartu su besikeičiančiais laikais, keičiasi ir žmonės, kad tai kas šiandien nepriimtina,
vakar buvo visiškai natūralu ir savaime suprantama. Jei šiandien krikščionybė stengiasi
palaikyti kuo geriausius santykius su islamo išpažinėjais, tai nereiškia, kad ji turėtų
išsižadėti ir nutylėti tai, kas priklauso jos istorijai. Lygiai taip pat nereiškia,
kad šiandien, dabartinėje situacijoje, reikėtų džiaugtis kelių šimtų metų senumo ir
visai kitam kultūriniam kontekstui priklausančiomis pergalėmis.
Nepaisant kitų
laikų ir kito požiūrio, vis dėlto vienas dalykas išliko aktualus ir šiandien. Tai
Rožinio malda, kuria tikintieji kreipiasi į Taikos Karalienę.
Didis Rožinio
maldos gaivintojas dabartinėje katalikų Bažnyčioje buvo popiežius Jonas Paulius II,
kuris prieš trejus metus paskelbtu Apaštališkuoju laišku „Rosarium Virginis Mariae“
paskelbė Rožinio metus ir prie tradicinių trijų Rožinio maldos dalių – džiaugsmo,
skausmo ir garbės slėpinių, pridėjo ketvirtąją – šviesos slėpinius, kuriais apmąstoma
Kristaus veikla nuo krikšto Jordane iki Paskutinės Vakarienės.
Mūsų tikėjimo
centras yra Kristus, žmogaus Išganytojas,- sakė Jonas Paulius II skelbdamas Rožinio
metus. Tačiau Marijos asmuo netemdo, neužstoja nei Kristaus, nei jo išganingos misijos.
Visi privalome drauge su Marija kontempliuoti Kristaus veidą. Rožinis yra pati tinkamiausia
priemonė. Ši malda susideda iš Kristaus gyvenimo ir veiklos meditavimo. Kartodami
“Sveika, Marija” maldą įsimąstome į pagrindines Dievo Sūnaus misijos žemėje akimirkas.
Turime atrasti šios paprastos maldos mistinį gylį,- ragino popiežius. (jm)