Vatikane vyksta Vyskupų Sinodo darbai.

Antradienis buvo antroji Vyskupų Sinodo asamblėjos darbo diena. Iš ryto ir po pietų vyko trečioji ir ketvirtoji generalinės kongregacijos, tai yra bendrieji visų Sinodo Tėvų posėdžiai, kuriuose pasisakė beveik trys dešimtys vyskupų iš viso pasaulio. Pirmieji vyskupų pasisakymai prasidėjo jau pirmadienį po pietų vykusioje antrojoje generalinėje kongregacijoje, kurioje kalbėjo keturiolika Sinodo Tėvų.

Tarp pastarųjų buvo Popiežiškosios Socialinės komunikacijos tarybos pirmininkas arkivyskupas John Foley, kuris, vadovaudamas Vatikano žinybai, kuruojančiai Bažnyčios santykius su žiniasklaida, savajame pasisakyme palietė Eucharistijos ir žiniasklaidos temą, o konkrečiau – kalbėjo apie Mišių apie transliacijas per televiziją.

Eucharistinės aukos transliavimas per televiziją yra gana dažnas reiškinys. Arkivyskupas Foley sakė, kad jis pats, kaip Popiežiškosios Socialinės komunikacijos tarybos pirmininkas, lankydamas įvairias šalis ir Bažnyčias, dažniausiai konstatuoja, kad šios transliacijos yra gerai parengtos, nors jos reikalauja televizijos darbuotojų pasauliečių profesionalumo, Mišias aukojančių kunigų gero pasirengimo, o taip pat darnaus vienų bendradarbiavimo su kitais. Pasitaiko, bet, ačiū Dievui, retai, ir nepateisinamų improvizacijų bei nukrypimų nuo liturginių normų. Mišių transliavimą per televiziją turėtų prižiūrėti vietos vyskupai. Ypač reikia neužmiršti didžiulės televizijos įtakos žmonių nuomonių formavimui. Negalima leisti susidaryti klaidingam įspūdžiui, kad tam tikras laisvas požiūris į liturgines normas gali būti pateisintas vien dėl to, kad taip rodoma per televiziją. Kitas dalykas, į kurį vyskupai turėti kreipti nuolatinį dėmesį, tai kiekvieno tikinčiojo pareiga asmeniškai dalyvauti sekmadienio Mišiose. Turi būti visiems aišku, kad Mišių sekimas per televiziją šios pareigos neatstoja. Mišios transliuojamos per televiziją, skirtos visų pirma tiems, kas dėl amžiaus ar ligos patys asmeniškai Mišiose dalyvauti negali.

Tokios transliacijos atlieka taip pat didelį informacinį ir ekumeninį vaidmenį. Daugelis televizijos stočių transliuoja popiežiaus vadovaujamas Kalėdų nakties Mišias. Jas mielai žiūri daugelis kitų krikščioniškų Bažnyčių narių, kitų religijų išpažinėjų ar iš vis netikinčių žmonių. Ir nors katalikybė ar, bendrai, krikščionybė jiems nėra artima, tačiau jie tokių transliacijų dėka susipažįsta, kad ir dalinai, su popiežiumi ir su Bažnyčia. Bendrai,- sakė arkivyskupas Foley,- televizija yra pati paveikiausia žiniasklaidos priemonė. Bažnyčia ja mielai ir su džiaugsmu naudojasi, tačiau kartu Bažnyčios ganytojai turi nuolatos atsiminti, jog tuo pat metu televizija tampa langu, pro kurį žmonės iš išorės žiūri į Bažnyčios vidų. Religinės transliacijos per televiziją irgi yra liudijimas, reikalaujantis pasirengimo ir rimtumo.

Apie Eucharistijos šventimą kaip liudijimą taip pat kalbėjo Maskvos arkivyskupas Tadeuszas Kondrusiewiczius, vadovaujantis nelabai didelei katalikų bendruomenei tradiciškai pravoslaviškos Rusijos sostinėje. Rytinės Europos katalikų bendruomenes dėl geopolitinių priežasčių vėliau pasiekė Vatikano II Susirinkimo liturginė reforma. Tas vėlavimas ir dėl jo atsiradęs reformų skubotumas sudarė tam tikrų sunkumų. Tad ypač tie katalikai, kurie gyvena kartu su kitų konfesijų ir tikybų žmonėmis, turi suprasti, jog savo požiūriu į Eucharistiją, savo tikėjimu, jog Eucharistijoje yra realiai su Bažnyčia pasilikęs Kristus, turi kitiems duoti savo tikėjimo liudijimą. Taip pat ir savo gyvenimu jie turi liudyti, kad elgiasi taip, kaip dera tikriesiems Eucharistijos garbintojams.

Apie Eucharistiją ir krikščionių vienybės troškimą kalbėjo italas vyskupas Bruno Forte. Eucharistija yra Bažnyčios vienybės sąlyga ir rezultatas. Kol nėra krikščionių vienybės tol jie kartu nešvenčia Eucharistijos. Nors vienybės atkūrimas yra sudėtingesnis procesas, priklausantis nuo daugybės įvairių veiksnių, tačiau jau pačioje katalikų bendrijoje liudijama vienybe galima pasitarnauti ir visų krikščionių vienybės bylai. Tad pageidautina, pasak vyskupo Forte, kad tas Eucharistiją švenčiančios bendruomenės vienybės aspektas būtų labiau pabrėžtas tiek liturgijoje, tiek ir kitose vyskupo vadovaujamos vietinės Bažnyčios gyvenimo srityse, o taip pat ir pasaulinėje vyskupų kolegijoje. (jm)