Praėjo 40 metų nuo Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracijos “Nostra Aetate” paskelbimo

Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje rugsėjo 25-28 dienomis vyksta tarptautinė konferencija skirta Vatikano II Susirinkimo paskelbtos Bažnyčios santykių su nekrikščioniškomis religijomis deklaracijos, NOSTRA AETATE, 40-čiui paminėti. Suvažiavimo dalyviai diskutuoja apie tai, kaip santykiai ir mainai su kitokių tikėjimų žmonėmis padeda naujai suvokti savo tikėjimą. Didelis dėmesys skiriamas krikščionių, Azijos religijų ir hebrajų santykiams, svarstoma kokie tikslai galėtų būti užsibrėžti ateityje. Primename, kad šis nedidelis, keleto puslapių dokumentas prieš 40 metų parodė pasikeitusį ir atnaujintą Katalikų Bažnyčios požiūrį į kitų religijų bei tikėjimų atstovus. Visų pirma pažymima, jog visi žmonės sudaro vieną giminę, vieną bendruomenę ir visiems į širdies gelmes skverbiasi tie patys klausimai: kas yra žmogus? Kokia mūsų gyvenimo prasmė ir koks jo tikslas? Kokia kančios prasmė? Kas mūsų laukia po mirties? Vatikano II Susirinkimo tėvai pripažino, jog nuo pat senovės iki mūsų laikų įvairių tautų praktikuojamose religijose yra stebėtinų ir gilių įžvalgų, kurias privalu gerbti ir pripažinti. Štai induizmas moko išsilaisvinimo iš mūsų slegiančios būsenos meditacija ir asketišku gyvenimu, budizmas įvairiais pavidalais pripažįsta šio kintamo pasaulio nepakankamumą. Islamo tikėjimas skelbią vienatinį Dievą - gyvą ir esantį, gailestingą ir visagalį dangaus bei žemės kūrėją, kalbėjusį žmonėms. Taip pat gerbia Abraomą, o Jėzų pripažįsta kaip pranašą. Ypatingas santykis yra tarp krikščionybės ir žydų religijos. Katalikų Bažnyčia pripažįsta, kad jos tikėjimo pradmenys aptinkami jau patriarchuose, Mozėje ir pranašuose, kūno požiūriu iš žydų tautos kilo Jėzus Kristus, apaštalai ir daugelis pirmųjų mokinių, vėliau visam jiems žinomam pasauliui skelbusių Kristaus Evangeliją.
Katalikai turi pagarbiai žvelgti į tuos veikimo ir gyvenimo būdus, į tuos nuostatus ir mokymus, kurie kartais nors ir labai skiriasi nuo jų pačių tikimų bei mokomų dalykų, tačiau neretai perteikia Tiesos spindesį. Bet taip pat jie turi skelbti Kristų, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14,6), kuriame žmonės randa religinio gyvenimo pilnatvę ir per kurį Dievas visa sutaikino su savimi. Dokumente, nors ir primenama, jog neretai religijų tarpusavio santykiai buvo konfliktiški, atmetamos bet kokios diskriminacijos, neapykantos, paniekos apraiškos kitų tikėjimų žmonėms ir gailimasi dėl istorijos bėgyje padarytų klaidų.

Arkivyskupas Michaelis Fitzgeraldas, Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas, prieš prasidedant konferencijai sakė, jog raktinis Bažnyčios santykių su nekrikščioniškomis religijos deklaracijos, NOSTRA AETATE, žodis yra „pagarba“. Pagarba tiesos spinduliams, kurie yra kitose religinėse tradicijose. Jis pabrėžė, jog pagarba kitiems tikėjimams ir dialogas nereiškia, kad reikia paaukoti krikščionišką identitetą. Priešingai, susitikimas su kitais padeda geriau suvokti tai, kas esmingiausia ir išskirtiniausia krikščionybėje, o būtent – Dievo įsikūnijimo slėpinys, kai Dievas tapo žmogumi tam, kad mus išganytų. Arkivyskupas Fitzgeraldas taip pat įvertino per 40 metų po NOSTRA AETATE deklaracijos paskelbimo pasiektus tarp-religinio dialogo rezultatus ir pasidžiaugė, jog yra sukurtos bendros institucijos su kitų religijų atstovais, kurios suteikia progą kartu diskutuoti, melstis ir apsvarstyti šiandienines pasaulio problemas. Jis priminė didelius popiežių Pauliaus VI bei Jono Pauliaus II nuopelnus skatinant taikius ir abipuse pagarba pasižyminčius tarp-religinius santykius ir pažymėjo, jog dabartinis popiežius Benediktas XVI po savo pontifikato inauguracijos priimdamas įvairių religijų atstovų delegacijas parodė, jog eis savo pirmtakų pramintu keliu.