XXVI eilinio sekmadienio liturgijos e vangelija ir pamokslas

E vangelija pagal Matą
„Kaip jūs manote? Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jis kreipėsi į pirmąjį, sakydamas: 'Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne'. Šis atsakė: 'Nenoriu', bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo dirbti. Paskui tėvas kreipėsi į antrąjį sūnų tais pačiais žodžiais. Šis jam atsakė: 'Einu, viešpatie', bet nenuėjo. Katras iš jų įvykdė tėvo valią?“ Jie atsakė: „Pirmasis“. Tuomet Jėzus tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę. Nes Jonas atėjo pas jus teisybės keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo. Bet jūs, nors tai matėte, nė vėliau neapsigalvojote ir netikėjote juo“. ( Mt 21, 28–32)

TAI, KAS BUS VĖLIAU
Yra žmonių, sakančių “taip”, tačiau nieko nedarančių.
Yra ir tokių, kurie mieliau taria “ne”, bet viską atlieka kuo puikiausiai.
Žinoma, Dievui labiau patiktų tokie, kurie mokėtų visuomet sakyti “taip” ir šiuos žodžius patvirtintų savo gyvenimu, tačiau galima neabejoti, kad Jis visuom et geriau pri ims tuos, kurie, kad ir nemokėdami gražių žodžių, sugeba savo nusistatymą parodyti da rbais.
Šiandien girdimas Evangelijos palyginimas – tai negailestingas “deklaratyvios” krikščionybės, perpildytos žodžių, formulių, iškilmingų pareiškimų, tikėjimo išpažinimų ir tuo pat metu neturinčios įtikinamų darbų, pasmerkimas.
Nepakanka vien tik užimti poziciją (aišku, “tvirtą”).
Nepakanka viešai patvirtinti savo principus (žinoma, “nepajudinamus”).
Per maža tik nepažeisti viešai skelbiamų nuostatų.
Visus žodžius turi sekti darbai, principus reikia patvirtinti tinkamu elgesiu, mo kymas privalo būti liudijamas asmeniniu pavyzdžiu. Garsiai atkalbėtas tikėjimo išpažin i mas neturi būti skandalingai paneigtas nevykusiu gyvenimu.
Kažin, ar galėtume sakyti, jog esame ištikimi krikščionybės idealams, jei žvel g tume tik į tai, ar tikrai sugebame laikytis sveiko mokymo, tačiau to nevykdytume savo kasdienybėje.
Išganytojas aiškiai sako mums, kad nepakanka vien tik pažinti tiesą, ją apmąstyti, saugoti ir skelbti, bet visų pirma esame įpareigoti ją vykdyti. Tik gyvendami tiesa, mes ją pilnai suvokiame.
Evangelija mums aiškiai nurodo, kad gyvenimo pabaigoje mes būsime vertinami ne pagal išpažintą doktriną, bet pagal tai, ką konkretaus padarėme. Vertę turės alkanam atlaužtas d uonos gabalas, ištroškusiam paduotas vandens stiklas.
Mums derėtų aiškiai suvokti, kad Dievo garbė nebus sumenkinta, jei nežinosime vieno ar kito teologinio apibrėžimo, bet tikrai užtemdysime Jo atvaizdą žmonių akyse, jei atsisakysime savo gyvenime gailestingumo ir meilės. Šių dalykų neįmanoma pakeisti net pačia didžiausia teisybe, kuri tokiu atveju taptų tik negailestingai demonstruojamu pran a šumu prieš kitą žmogų. Dievas visuomet jausis apgautas, jei mes iš savo tikėjimo pašali n sime meilės ir gailestingum o darbus.
Palyginime aprašyta situacija gali turėti įvairių variantų.
Viena iš jų gali būti tokia, deja, gana dažnai pasitaikanti Bažnyčios gyvenime.
Yra krikščionių, tariančių “taip” Bažnyčios pozicijai seksualinės moralės klaus i mais, ginančių pamaldumo tradicijas, be galo besiaukojantys, liudydami paklusnumą v y resniesiems. Jie kiekvieną progą garsiai kalba apie savo priklausomybę Bažnyčiai, gina jos teises, nepailsdami kovoja už “teisų” reikalą.
Deja, tuo pat metu jie yra labai kieti savo artimui, nenori jam atleisti ir nesusimą s tydami jį skaudina, žemina, niekina.
Kuomet nemokame mylėti, gerbti kito žmogaus, tuo pačiu paneigiame visus ank s čiau pasakytus “taip”. Galime netgi guosti save iliuzijomis, kad labai daug nuveikiame Viešpaties vynuogyne, tačiau iš tiesų be meilės nieko negalime nuveikti.
Gaila, kad paprastai labiausiai vertinamos įsiteikiančios šypsenos ir nusilenkimai. Daugiausiai vertinami tie, kurie visada ir visur sako “taip”, nežiūrint, kad vėlesni jų da r bai visą tai paneigia, tuo tarpu į nemokančius sakyti gražių kalbų ir švaistyti pažadų, žiūrima su įtarimu…
Laimei, dangaus Tėvas visuomet žiūri į tai, kas vyksta paskui. Jis stebi, kur veda gražūs žodžiai ir kaip panaudojamos rankos, kai nebėra užimtos plojimais… (Mons. A. Grušas)