Popiežiaus Benedikto XVI bendroji audiencija

Trečiadienio rytą bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams popiežiaus Benedikto XVI skaitytoje katekezėje buvo komentuojama 131-osios psalmės antroji dalis.

Viešpats prisiekė Dovydui ir nuo savo pažado nesitrauks: „Padarysiu vieną tavo sūnų karaliumi, ir jis po tavęs viešpataus. Jei tavo sūnūs bus ištikimi mano sandorai bei mano įsakams, kuriuos jiems duodu, tada ir jų sūnūs amžinai sėdės tavo soste“. Nes Viešpats išsirinko Zioną, - jis norėjo turėti jį savo namais. „Tai mano poilsio vieta amžinai, - čia gyvensiu, nes toks mano noras. Gausiai laiminsiu jo maisto išteklius, vargšus pasotinsiu duona. Jo kunigus aprengsiu teisumu, ir jo ištikimieji šauks iš džiaugsmo. Jame išželdinsiu Dovydo galybę; parengiau žibintą savo pateptajam. Jo priešus aprengsiu gėda, bet ant jo švytės jo paties vainikas.

Šį psalmė primena vieną svarbiausių Izraelio tautos įvykių: Sandoros skrynios perkėlimą į Jeruzalės miestą. Pagrindinis veikėjas čia yra karalius Dovydas, kuris buvo prisiekęs tol nekelti kojos į karališkuosius rūmus, kol nebus surasta tinkama vieta Sandoros su Dievu skryniai, Viešpaties buvimo su savo tauta regimam ženklui. Į aną karaliaus duotą priesaiką, dabar ir Dievas atsiliepia savąja priesaika: Viešpats prisiekė Dovydui ir nuo savo pažado nesitrauks. Psalmėje minimame Dievo pažade iš tiesų tik pakartojama tai, ką jau anksčiau Dievo vardu yra skelbęs pranašas Natanas: Dievas pažadėjo, jog Dovydo palikuonims skirta būti karališka dinastija.

Vis dėlto, Dievo duodamas pažadas reikalauja ir žmogaus atsako. Dievas kelia sąlygą: Jei tavo sūnūs bus ištikimi mano sandorai bei mano įsakams, kuriuos jiems duodu, tada ir jų sūnūs amžinai sėdės tavo soste. Dievas reikalauja, kad žmogus ištikimai ir uoliai įvykdytų viską, ko jis reikalauja. Užsimezga dinamiškas dialogas tarp Dievo valios ir žmogaus laisvės.

Toliau psalmė virsta džiugia giesme, šlovinančia Dievą ir jo dovanojamas malones, jo ištikimybę savo pažadams. Nuolatinis Dievo buvimas savo tautoje bus nuolatos jaučiams, Dievas gyvena Jeruzalėje tarp savųjų, bus tarsi pilietis, kuris gyvena kartu su kitais piliečiai, dalyvauja jų istorijos vingiuose, juos gina ir laimina. Dievas laimins derlių, kad vargšai turėtų kuo maitintis, savo globa apgobs kunigus, budės, kad visi jam ištikimieji gyventų saugiai ir laimingai. Tačiau pats didžiausias palaiminimas skirtas Dovydui ir jo palikuonims: Jame išželdinsiu Dovydo galybę; parengiau žibintą savo pateptajam. Jo priešus aprengsiu gėda, bet ant jo švytės jo paties vainikas.

Čia aiškiai kalbama apie pateptąjį, hebrajiškai „Mesiją“. Būtent čia žydų tautos mesianizmas susiejamas su Dovydo dinastija. Žiūrėdami į šiuos įvykius ir į šiuos pažadus iš krikščioniškos perspektyvos, mesijininio pažado išsipildymą mes matome Jėzaus Kristaus gimime iš Dovydo giminės.

Dievo planai pildosi erdvėje ir laike – Jeruzalės šventykloje, saugančioje Sandoros skrynią, ir Dovydo giminėje. Psalmė tampa su žmonėmis gyvenančio Dievo šlovinimo giesme; Dievo – Emanuelio, kuris yra čia pat šalia žmogaus, padeda jam gyventi teisiai ir teisingai. Šią psalmę galime vadinti įžanga tam džiugiam skelbimui, kurį vėliau išgrisime skambantį iš evangelisto Jono lūpų: „Žodis tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų“.