XXV eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija

„Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: 'Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!' Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir taria jiems: 'Ko čia stovite visą dieną be darbo?' Tie atsako: 'Kad niekas mūsų nepasamdė'. Jis taria jiems: 'Eikite ir jūs į vynuogyną'. Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: 'Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutinių ir baigdamas pirmaisiais!' Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: 'Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą'. Bet jis vienam atsakė: 'Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!' Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“. (Mt 20, 1-16).

PASLĖPTAS DIEVAS

Norint tinkamai suprasti šio sekmadienio Dievo žodžio skaitinius, tenka nuolat lyginti pranašo Izaijo žodžius, girdimus pirmajame skaitinyje, ir kai kuriuos Evangelijos teiginius.

Ieškokite Viešpaties, kai galima jį rasti…- šaukia pranašas.

Evangelijoje skaitome apie tai, kaip vynuogyno šeimininkas kelis kartus per dieną išeina iš namų, ieškodamas darbininkų. Visiems sutiktiesiems jis kartoja:

- Eikite ir jūs į mano vynuogyną…

Viskas įvyksta kaip tik tą akimirką. Tai proga, kurios negalima prarasti. Jei tą akimirką neatversime akių, nepašoksime, neatsiliepsime, būsime praradę svarbiausią savo gyvenimo susitikimą.

Tai pats palankiausias momentas išvysti Dievą, ir per visą žemiškąjį gyvenimą palankesnio nebus.

Mums nėra leista apgalvoti pasiūlymą, pasverti, ar Viešpaties kvietimas yra tikrai naudingas, ir pasilikti teisę atsakyti kitą kartą.

Kito karto gali ir nebebūti. Viešpats nori leisti rasti save kaip tik tokiomis aplinkybėmis, tokioje vietoje, kur esame dabar.

Jam bet kuri valanda yra tinkama tapti ta valanda, kuomet mes Dievui ištarėme „taip“.

Tiesa, tokie teiginiai mums yra nelabai malonūs. Nuolat atisimindami Viešpaties gerumą, mes visuomet esame įsitikinę, kad Jis kantriai lauks akimirkos, kuomet mes patys nuspręsime, kad jau metas grįžtis į Dievą.

Mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai…,- girdime pranašo Izaijo priminimą.

Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!… Paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai,- sako vynuogyno šeimininkas nepatenkintiems jo sprendimu darbininkams.

Mes iš tiesų galime atsiversti, palikti savo „tuščius“ kelius, tačiau niekuomet negalime pasiduoti iliuzijoms, kad tokiu atveju ir Dievo keliai būtinai sutampa su mūsų keliais, kad Jo mintys atitinka mūsų svarstymus. Tarp Kūrėjo ir kūrinio visuomet išlieka tam tikras atstumas, matuojamas begalybės matais.

Mūsų projektai, planai, apskaičiavimai šiuo atžvilgiu visuomet gali pasirodyti esą juokingi, ir tuo juokingesni, kuo labiau mes manome, kad tai, ką suplanavome, yra labai rimta, teisinga ir logiška.

Tada, kai tikrai atrandame Dievą, pirmas dalykas, kurį būtina padaryti - tai išsivaduoti iš savo mąstymo būdo, mūsų vargingų apskaičiavimų, mūsų sprendimų kriterijų…

Paskutiniai, atvykusieji darbui į vynuogyną, gauna tiek pat, kaip ir tie, kurie lenkė nugarą nuo pat aušros… Dar daugiau: paskutinieji tampa pirmaisiais, užstodami tuos, kurie troško būti pirmieji…

Keistos, nesuprantamos Dievo mintys…

Tik pasistengę į viską pažvelgti kitaip galime bent truputėlį priartėti prie Dievo, galime tikėtis, jog nesame pernelyg mutolę nuo Jo planų ir siūlomų perspektyvų.

Dangus yra virš žemės ir Dievas yra amžinybė, todėl žmogiškasis mažumas negali turėti pretenzijų pamokyti, kaip Dievas turi elgtis. Visi mūsų žodžiai bus per menki, kad galėtume paaiškinti, kas yra Dievas ir koks Jo elgesys labiausiai attitiktų kūrinių lūkesčius.

Norėdami mąstyti apie Dievą, pirmiausia turime pamiršti visa tai, ką iki tol galvojome apie Jį. Atsiversdami mes automatiškai neatrandame Dievo (bent jau tokio, kokį tikėjomės rasti). Jei iš tiesų radome Dievą, tai bus „paslėptas“ Dievas, kuris tokiu tebelieka ir tuomet, kai jau leido save rasti.

Kuo daugiau Dievas mums apreiškia save, tuo paslaptingesniu Jis tampa.

Gaila, tačiau Dievo atvaizdą labai dažnai iškreipia kaip tik patys religingiausi žmonės, vadinamieji „pirmosios valandos darbininkai“. Trokšdami pasilikti su Juo, pažinti Jį, jie Jo iš tiesų nebepažįsta. Perdėtas familiarumas, laisvumas, kurį parodome savo santykiuose su Dievu, nebeleidžia mums būti Dievo nustebintiems.

Kartais būna ir kai kas blogesnio, kaip būti toli nuo Dievo. Perdėtas artumas, kuriuo, kaip mano, yra apdovanoti kai kurie religingi žmonės, artumas, apie kurį sprendžia jie patys, nebeleidžia jiems suvokti atstumo, kuris iš tiesų juos skiria nuo Dievo…

Gi iš tiesų tereikia tyloje įsiklausyti į Dievo balsą, kuomet Jis apie save sako: Aš esu geras…

(kun. Adolfas Grušas).