Jono Pauliaus II atminimui skirtas italų Katalikų akcijos suvažiavimas
Nuo penktadienio iki sekmadienio Loreto Dievo Motinos šventovėje vyks Italijos katalikų
akcijos suvažiavimas, skirtas popiežiaus Jono Pauliaus II atminimui. Prieš metus,
praėjusių 2004 metų rugsėjo 5 dieną, popiežius Jonas Paulius II lankėsi Loreto šventovėje,
susitiko su Italijos katalikų akcijos nariais ir paskelbė palaimintuoju italą pasaulietį
Alberto Marvelli, II Pasaulinio karo ir pokario metais aktyviai dalyvavusį katalikų
akcijos veikloje. Dabar Italijos katalikų akcijos nariai vėl susirinko toje pačioje
vietoje į suvažiavimą skirtą Jono Pauliaus II dvasiniam palikimui, jo mokymo įtakai
katalikų pasauliečių judėjimų veiklai.
Katalikų akcija yra vienas seniausių
katalikų pasauliečių judėjimų, susiformavęs žymiai anksčiau negu kiti dabartiniai
judėjimai, dažniausiai gimę po Vatikano II susirinkimo. Istoriškai katalikų akcija
siekia devynioliktojo amžiaus pirmąją pusę, tai yra tuos laikus, kai besikeičiant
Europos kultūrinei situacijai, krikščioniškas pozicijas visuomenės gyvenime ėmė ginti
katalikai pasauliečiai. Vėliau, didelė paspirtis šiam judėjimui buvo devynioliktojo
amžiaus pabaigoje paskelbta popiežiaus Leono XIII enciklika “Rerum Novarum”, kurioje
buvo suformuluotas aiškus krikščioniškas požiūris į tuo metu vykusias socialines permainas.
Toks, ne bažnytinės hierarchijos inspiruotas, bet tarp tikinčių pasauliečių gimęs
katalikiškas socialinis judėjimas, įgavo įvairias formas, priklausomai nuo šalių,
kuriose jis kūrėsi, visuomeninio gyvenimo specifikos. Prancūzijoje įsikūrė Katalikų
lyga Bažnyčiai ginti, Belgijoje – Katalikų Sąjunga, Vokietijoje – Katalikų sambūris,
o Šveicarijoje – (pagal Popiežiaus vardą) Pijaus sambūris. Pradžioje Katalikų akcijos
vardas nebuvo įgavęs oficialaus pavadinimo statuso, o buvo suprantamas kaip katalikų
pasauliečių visuomeninis ir kultūrinis veikimas, kaip krikščioniškų vertybių gynimas
ir propagavimas visuomenės gyvenime. Po Pirmojo pasaulinio karo kai kuriose Europos
šalyse atsiradus autoritariniams režimams, Katalikų akcija tuoj pat tapo opozicine
jėga. Bene akivaizdžiausiai katalikų opozicija totalitarinei valdžiai pasireiškė Italijoje
ir Vokietijoje. Tačiau tam tikrais bruožais panaši situacija buvo ir kitose to meto
Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje, kur po 1926 metų perversmo valdant tautininkams,
katalikų veikimas buvo gerokai suvaržytas.
Katalikų visuomeninio veikimo laisvė,
be abejo, labai rūpėjo Šv. Sostui, ypač beveik visą tarpukario dvidešimtmetį Bažnyčią
valdžiusiam popiežiui Pijui XI. Reikalavimas užtikrinti veikimo laisvę katalikų organizacijoms
įsakmiai paminėtas ir 1927 metais Šv. Sosto sudarytame konkordate su Lietuvos Respublika.
Dvidešimt penktajame Konkordato straipsnyje minimas ir Katalikų akcijos vardas.
Lietuvos
pavyzdys, be kitą ko, taip pat gana aiškiai nušviečia ir pačios Katalikų akcijos specifiką.
Lietuvoje Katalikų akcija buvo vadinama Katalikų veikimo centru. 1919 metais įkurtas
Centras pats savaime nebuvo katalikiška organizacija dabartine prasme, bet jis koordinavo
įvairias katalikų pasauliečių veikimo iniciatyvas, Centro globojamos veikė įvairios
specifinės katalikiškos organizacijos.