Pauliaus VI fondo Europos Savaitė šiemet skirta Serbijai ir Bulgarijai.

Šiaurės Italijoje, Gazzada miestelyje, netoli Milano, antradienį, rugpjūčio 30 dieną prasidėjo ir iki šeštadienio, rugsėjo 3 dienos vyks Dvidešimt septintoji Pauliaus VI fondo Europos savaitė, šiemet skirta Serbijos ir Bulgarijos religinei istorijai.

Milane veikiantis Pauliaus VI fondas įvairiomis religinėmis ir kultūrinėmis iniciatyvomis stengiasi pagerbti popiežiaus Pauliaus VI – Giovanni Battista Montini atminimą, jo mokymą ir jo ganytojišką rūpestį krikščioniškos kultūros sklaida Europoje. Pauliaus VI atminimas ypač gyvas Milane, kurio ganytojas buvo Giovanni Battista Montini prieš tapdamas popiežiumi. Pauliaus VI fondas buvo įkurtas greit po Pauliaus VI mirties 1978 metais. O jau 1979 metais įvyko pirmoji šio fondo surengta Europos savaitė. Pirmąją Europos savaitę organizatoriai skyrė Italijai. Po to kasmet rengiami po beveik savaitę trunkantys istorikų, filosofų, kultūros veikėjų susitikimai buvo skiriami kitoms Europos šalims – iš pradžių Vokietijai, paskuti Prancūzijai, kitoms Vakarų Europos šalims, Skandinavijai, Vidurio ir Rytų Europai, Balkanams. Viena šių Europos Savaičių buvo skirta trims Baltijos šalims – Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Kai kurios Europos Savaitės buvo skiriamos ne konkrečioms šalims, o specifiniams, Europą vienaip ar kitaip liečiantiems klausimams. Tarkim, 1992 metais, kuomet buvo minimos Amerikos atradimo 500 metinės, Savaitė buvo skirta Europos vaidmeniui Naujojo pasaulio evangelizavime, o 2000-aisiais jubiliejiniais metais Europos savaitėje buvo kalbama apie piligrimystes. Per pastaruosius 26 metus nuo Europos savaičių tradicijos pradžios, šiuose kasmetiniuose susitikimuose buvo kalbėta beveik jau apie visas mūsų žemyno šalis. Dabar dėmesys skiriamas Balkanams. Pernykštė Europos savaitė buvo skirta Slovėnijai ir Kroatijai, o šiemetinė – Serbijai ir Bulgarijai.

Kaip beveik visos Europos tautos, taip ir serbai su bulgarais savo tautinę tapatybę suformavo pirmosios evangelizacijos laikais. Krikščionybę šioms tautoms aštuntame amžiuje pradėjo skelbti misionieriai iš Bizantijos. Taip pat ir politine prasme Serbija ir Bulgarija priklausė Bizantijos tautų bendrijai. Krikščionybės skelbimas ypatingai suklestėjo devintame ir dešimtame amžiuose, šventųjų Brolių Kirilo ir Metodijus veiklos tarp slavų tautų dėka.

Apie tūkstantuosius metus Bulgarija įgavo ir savarankišką politinę formą – buvo sukurta Bulgarų karalystė, kuri vis dėlto, greit buvo įjungta į Bizantiją. Po kelių šimtmečių, žlugus krikščioniškai Rytų imperijai, turkai ėmė valdyti taip pat ir Bulgariją bei Serbiją. Ortodoksiškoms Bulgarijos ir Serbijos Bažnyčioms ir jų tikintiesiems islamo jungas, priklausomai nuo Konstantinopolio valdovų ketinimų, kartais buvo itin sunkus, o kartais turkai leisdavo krikščionių bendruomenėms gana savarankiškai tvarkytis. Po kelių šimtmečių turkų priespaudos, Serbija tam tikrą savarankiško valstybingumo formą sukūrė aštuonioliktame amžiuje, tuo tarpu Bulgarijos valstybė buvo atkurta tik devynioliktojo amžiaus pabaigoje. Nuo to laiko, ir Serbija, ir Bulgarija, nors religine prasme buvo beveik ištisai ortodoksiškos, tačiau toleravo ir katalikų mažumas, ir nuo turkų valdymo likusias musulmonų bendruomenes. Politine prasme abi šalys stengėsi laviruoti ir palaikyti santykius tiek su to meto Vakarų valstybėmis, tiek su Rusija ir Turkija.

Šį antradienį prasidėjusioje Serbijai ir Bulgarijai skirtoje Europos savaitėje bus nagrinėjami čia paminėti istoriniai abiejų šalių vingiai, ypatingą dėmesį skiriant religinių bendrijų istorijai ir jų įtakai formuojant specifines šalių kultūras, bei europinį sąmoningumą.