Popiežius priėmė naujojo Paragvajaus ambasadoriaus skiriamuosius raštus.

Penktadienio rytą, popiežiaus vasaros rezidencijoje – Castelgandolfo rūmuose vykusios iškilmingos audiencijos metu naujasis Paragvajaus ambasadorius prie Šventojo Sosto Geronimo Narvaez Torres įteikė popiežiui Benediktui XVI savo šalies prezidento pasirašytus skiriamuosius raštus. Naujajam Paragvajaus diplomatinės misijos Vatikane vadovui sakytoje kalboje popie˛ius apžvelgė dabartinę sudėtingą ekonominę ir socialinę situaciją šalyje, o taip pat ir kitose Lotynų Amerikos valstybėse; ragino šalies vyriausybę didžiausią dėmesį skirti kovai su skurdu, slegiančiu nemažą dalį gyventojų; užtikrino katalikų Bažnyčios paramą kuriant socialinį teisingumą ir ugdant susipratusius valstybės piliečius.

Po kelerių metų, 2013-aisiais, Paragvajus švęs nepriklausomybės paskelbimo 200 metų sukaktį. Jau dabar pradėti įvairūs pasirengimai. Nepriklausomo valstybingumo sukakties minėjimas ir pasirengimai šiam jubiliejui tepaskatina visą šalies visuomenę permąstyti nepriklausomybės, suverenaus pilietinės visuomenės gyvenimo, demokratijos vertybių prasmę.

Dvidešimtajame amžiuje šalį valdė diktatūra. Šiandien demokratijos atkūrimo procesas jau yra palyginti toli pažengęs. Tačiau reikia dar didesnio piliečių sąmoningumo ir valdančiųjų atsakomybės. Reikia ir institucijų stabilumo, ir paprasto elementaraus teisingumo kasdieniame gyvenime. Tiek Paragvajus, tiek ir kitos Lotynų Amerikos šalys, siekdamos savo piliečių gerovės, turi nuosekliai ir ištvermingai kurti demokratinę, teisingą, humaniškomis vertybėmis grįstą visuomeninės gyvenimo santvarką. Šalies gyvenimo lygį pakelti nelengva, tačiau tai padaryti įmanoma kai visuomenės gyvenimas tvarkomas teisingais įstatymais, kai viešpatauja viešumas ir visų visuomenės sluoksnių solidarumas, kai valdantieji savo pareigas supranta kaip tarnavimą visuomenės gerovei. Popiežius Benediktas XVI priminė tai, ką jo pirmtakas popiežius Jonas Paulius II rašė savo socialinėje enciklikoje “Centesimus Annus”, - kad demokratija negali būti suprantama tik kaip tam tikrų taisyklių sistema, tik tam tikra valstybės gyvenimo schema. Kad demokratijos principai veiktų visuomenės gyvenime, kad demokratija būti tikrai teisinga ir pažangi, ji turi remtis solidarumu ir kitomis moralinėmis vertybėmis. Demokratija be vertybių labai greit gali virsti totalitarizmu – viešu arba paslėptu. Valdžia privalo turėti piliečių pasitikėjimą. O pagrindinis ir pats veiksmingiausias piliečių pasitikėjimo institucijomis laimėjimo būdas yra veiksminga kova su skurdu ir nešališkas, teisingas rūpinimasis visų visuomenės sluoksnių pažanga.

Bažnyčia visuomet yra pasirengusiu padėti valdžiai kurti teisingą visuomenės gyvenimą. Pati Bažnyčia visuomenės gyvenimo tvarkymo ir valstybės valdymo darbe nedalyvauja. Tai ne jos pašaukimas. Tačiau ir vykdydama savąją sielovadinę misiją, skelbdama moralines vertybes, Bažnyčia tuo pačiu prisideda ir prie pilietinės visuomenės ugdymo. Be to, neantraeilis Bažnyčios vaidmuo labai akivaizdžiai matomas ir tokiose konkrečiose srityse kaip švietimas, labdara ir sveikatos apsauga. Šia specifine veikla Bažnyčia irgi įneša savo indėlį į bendros gerovės kūrimą ir tikisi valstybinių institucijų bendradarbiavimo.