XXI eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija

Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“. Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas. (Mt 16, 13-20).

DIEVUI UŽDUOTI KLAUSIMAI

Šiaipjau žmonės yra linkę uždavinėti Dievui klausimus. Tam tikra prasme nemaža tikinčiųjų netgi yra įsitikinę, kad vienintelis Dievo užsiėmimas – tai tenkinti jų pageidavimus ir atsiliepti į keliamas problemas.

Visi jaučiamės turį teisę Dievą klausinėti, netgi užsiiminėjame savotišku šantažu (tegul ir maldos metu), versdami įtikinančiai paaiškinti mums apie, pavyzdžiui, pasaulyje esantį blogį, mus ištikusias nelaimes, arba kodėl Jis taip ilgai neatsiliepia į mūsų pagalbos šauksmą.

Vienu žodžiu tariant, visomis jėgomis stengiamės viską pastatyti nuo kojų ant galvos, tuo pačiu įsivaizduodami, kad turėti tikėjimą, reiškia: įpareigoti Dievą atsiskaityti mums už save ir savo elgesį. Galbūt, slapta norėtume būti Dievo patarėjais ir atstovais žemėje.

Šio sekmadienio Mišių antrajame skaitinyje apaštalas Paulius aiškiai paneigia galimybę padaryti tokio pobūdžio karjerą. Dievas nesidalija su žmonėmis savo giliausiomis paslaptimis. Jo sumanymai mums yra neprieinami, Jo žodžiai be atskiro paaiškinimo nesuprantami ir keliai nenuspėjami. Dievo išmintis – tai begalinė gelmė, kurios niekaip neįmanoma išmatuoti, ir to tikrai niekuomet nepadarys žmogiškasis mokslas.

Kitais žodžiais tariant, atstumas tarp Dievo ir žmogaus yra begalinis, ir niekas negali tikėtis jį sumažinti.

Apaštalas tarsi sakytų mums, jog būtina suvokti savo ribas, suprasti, kokios menkos yra mūsų pastangos ir tai, kad mūsų protas niekuomet negalės apimti ir sutalpinti Dievo didybės.

Vienintelis jausmas, kurį turėtume jausti, susidūrę su dieviškomis paslaptimis, būtų didžiulė nuostaba ir susižavėjimas.

Vis dėlto, sakyčiau, kad galime jausti ir nepaprastą dėkingumą, nes prie Dievo priartėjame per Jėzaus asmenį. Jis, Dievas Sūnus, tapęs tokiu, kaip ir visi žmonės, pasiaukojęs už mus ir atnešęs amžinybės viltį, mums taip pat daug papasakojo apie Dievą, netgi daugiau: parodė begalinę Dievo meilę ir rūpestį žmonėmis. Ko gero, gal ir todėl mes padarėme kiek klaidingas išvadas, viską suvesdami tik į Dievo ir žmogaus santykį bei egoistikai nukreipdami vien savo labui.

Todėl Bažnyčia šios dienos Evangelijos ištraukoje mums kaip tik ir primena, kad iš tiesų ne mes Dievui, o Dievas mums gali uždavinėti klausimus. Ne Jis privalo teisintis mums, kodėl vienas ar kitas dalykas mūsų gyvenime vyksta ne pagal mūsų išankstinius planus, bet mes turime atsakyti Jam, koks yra mūsų tikėjimas ir elgesys.

Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje,- sako Jėzus apaštalui Petrui.

Petras vadinamas palaimintu, nes sugebėjo tą akimirką pamiršti visą žmogišką išmintį. Jis sugebėjo suvokti iš aukščiau ateinančias paslaptis. Jis vadinamas palaimintu ne todėl, kad daug ir išmintingai kalbėjo, bet todėl, kad sugebėjo klausytis.

Gerai pagalvojus, tenka pripažinti, jog žmogui nėra lengva pripažinti Dievo viršenybę ir savo gyvenimą palenkti Jo valiai. Todėl tuo labiau tikėjimas, kurį išpažino apaštalas Petras, yra vertas pagyrimo ir mums verta sekti apatalo pavyzdžiu. Juk pažinti Dievą – tai tyloje adoruoti Jį, gyvenantį neprieinamoje šviesoje, o tada ir Jis, atsiliepdamas į mūsų meilę ir pagarbą, mus apgaubia ta šviesa, kurioje nebe taip sudėtinga rasti ir atsakymus į mus kankinančius klausimus.

Svarbu tik suvokti, kur yra to kelio pradžia… (Mons. Adolfas Grušas).