Popiežiaus vizito Vokietijoje trečioji diena. Susitikimas su musulmonais.

Šeštadienio rytą popiežius Benediktas XVI susitiko su kitais pagrindiniais Vokietijos valdžios ir politinio gyvenimo vadovais. Koelno arkivyskupo rūmuose, kurie vizito metu yra oficiali popiežiaus rezidencija, Benediktą XVI aplankė Vokietijos federalinės vyriausybės kancleris Gerhard Schroeder, Bundestago pirmininkas Wolfgang Thierse, Šiaurės Reino – Westfalijos žemės prezidentas Juergen Ruettgers ir Vokietijos krikščionių demokratų – CDU – partijos pirmininkė Angela Merkel. Panašiai kaip penktadienio ryto susitikime su federaliniu prezidentu, taip pat ir šiame susitikime su Vokietijos politikais nebuvo sakomos oficialios kalbos. Popiežius daugiau kaip valandą su jais privačiai pabendravo, pasisveikino su jų šeimų nariais ir su artimiausiais bendradarbiais.

Po pietų ir po kelių valandų pauzės oficialioje vizito programoje, šeštadienio pavakare Šv. Tėvas susitiko su Vokietijos musulmonų bendruomenių atstovais. Vokietijoje šiuo metu gyvena palyginti nemažai imigrantų, išpažįstančių islamą. Didžiausią bendruomenę sudaro imigrantai iš Turkijos, kurių yra net apie du milijonus. Mažesnės islamiškos tautinės grupės sudarytos iš imigrantų atvykusių iš Bosnijos, Irano, Maroko, Afganistano, Pakistano. Iš viso islamą išpažįstančių Vokietijos gyventojų šiuo metu yra daugiau kaip trys milijonai. Tačiau jie, nors ir vienijami to paties tikėjimo, neturi vienos visus apjungiančios religinės struktūros. Tai nėra koks nors išskirtinis Vokietijos musulmonų bruožas, nes ir pasauliniu mastu musulmonai neturi vieno visų tikinčiųjų pripažįstamo religinio centro ar vieno dvasinio lyderio.

Islamą išpažįstantiems Vokietijos gyventojams šeštadienį sakytoje kalboje, popiežius Benediktas XVI pakartojo pastaruoju metu Bažnyčios daug kartų skelbtą įsitikinimą, jog krikščionys ir musulmonai, remdamiesi krikščionybėje ir islame glūdinčiomis religinėmis ir humaniškomis vertybėmis, ypač dabartiniais neramiais laikais yra atsakingi už taikos ir teisingumo kūrimą pasaulyje.

Kreipiuosi į jus, brangūs bičiuliai musulmonai, trokšdamas pasidalinti su jumis viltimis ir dabartinio, sunkaus mūsų istorijos meto rūpesčiais,- sakė popiežius ir tuoj pat perėjo prie šiandien labai aktualios, dažnai iš neteisingos religingumo sampratos tekančios terorizmo problemos. Teroristinių pasikėsinimų sumanytojai ir vykdytojai nori užnuodyti mūsų santykius. Jie naudoja visas priemones, taip pat ir religiją, siekdami sužlugdyti taikaus sambūvio įtvirtinimo pastangas. Terorizmas, nesvarbu kokios kilmės būtų, visuomet yra niekingas ir žiaurus, paminantis šventą teisę į gyvybę, griaunantis visuomenės sambūvio pamatus. Jei mes kartu sugebėtume iš žmonių širdžių išrauti nuoskaudas, pašalinti nepakantumą, jei sugebėtume atsispirti smurtui, tai sustabdytume tą žiauraus fanatizmo bangą, keliančią pavojų žmonių gyvybei ir stabdančią taikos procesą pasaulyje. Tai sunkus uždavinys, bet įmanomas. Tikintysis žino, jog jis gali pasitikėti ne vien savo silpnomis jėgomis, bet taip pat dvasine maldos jėga.

Savo kalboje popiežius taip pat paminėjo tamsius musulmonų ir krikščionių santykių istorijos puslapius; paminėjo karus ir kovas, kurios buvo kovojamos Dievo vardu, tarsi Dievas džiaugtųsi priešo mirtimi ar nugalėjimu. Tų liūdnų įvykių prisiminimas turėtų mus pripildyti gėdos, juo labiau, kad anie žiaurumai buvo vykdomi religijos vardu. Praeities pamokos turi mums padėti išvengti tų pačių klaidų kartojimo. Mes privalome ieškoti naujų kelių, vedančių į susitaikinimą ir gyventi gerbdami vieni kitų tapatybę. Religinės laisvės gynimas yra nuolatinis imperatyvas, o mažumų gerbimas yra nediskutuotinas tikro civilizuotumo ženklas.

Jūs vadovaujate savo bendruomenėms ir mokote islamiškojo tikėjimo,- sakė popiežius Vokietijos musulmonų bendruomenių vadovams. Mokymas yra idėjų perdavimo ir įsitikinimų formavimo variklis. Žodis formuoja sąžinę. Mokytojai labiausiai atsakingi už jaunosios kartos formavimą. Dėl to, visi kartu, musulmonai ir krikščionys, turime kartu stoti dabartinio laiko iššūkių akistaton. Negalime pasiduoti nei baimei, nei pesimizmui. Reikia optimizmo ir vilties. Religinis ir kultūrinis krikščionių ir musulmonų dialogas negali būti tik laikinas, dabartinių sąlygų diktuojamas pasirinkimas. Mūsų dialogas yra gyvybiškai svarbus ir reikalingas, nes nuo jo didžia dalimi priklauso mūsų visų ateitis.