Popiežiaus vizito Vokietijoje antroji diena. Apsilankymas Koelno sinagogoje.
Popiežiaus Benedikto XVI apaštalinės kelionės antrosios dienos, penktadienio, programa
prasidėjo vizitu pas Vokietijos Federacinės Respublikos prezidentą. Šv. Tėvas nuvyko
į buvusią Vakarų Vokietijos sostinę Boną, kuri nuo Koelno nutolusi tik apie tris dešimtis
kilometrų. Susitikimas su prezidentu Horstu Koehleriu įvyko buvusioje Vakarų Vokietijos
prezidentūroje - Villa Hammerschmidt, kuri ir dabar, sostinę iš Bonos perkėlus į Berlyną,
tebėra oficiali antroji Vokietijos prezidentų rezidencija. Popiežius privatus susitikimas
su prezidentu ir po to – su jo šeima ir bendradarbiais iš viso truko apie valandą.
Penktadienio
vidudienį įvyko vienas svarbiausių šios pirmosios popiežiaus Benedikto XVI kelionės
į užsienį susitikimų – vizitas Koelno sinagogoje. Kartu tai vienas svarbiausių įvykių
visoje moderniųjų laikų žydų ir krikščionių santykių istorijoje. Benediktas XVI yra
antrasis popie˛ius, po Jono Pauliaus II, įžengęs į sinagogą. Po šimtmečiais trukusio
žydų ignoravimo ir kaltinimo dievažudyste, pirmasis popiežius pradėjęs megzti naujus
krikščionių santykius su žydais kaip tauta ir judaizmu kaip religija buvo Jonas XXIII,
per savo trumpą pontifikatą kelis kartus susitikęs su žydų organizacijų atstovais.
Vėliau, jau Pauliaus VI laikais, buvo paskelbta Vatikano II Susirinkimo deklaracija
„Nostra Aetate“, pradedanti naują katalikų Bažnyčios santykių erą su kitomis didžiosiomis
religijomis, tarp jų – ir su judaizmu. Paulius VI taip pat buvo pirmasis popiežius
po daugelio šimtmečių 1964 metais apsilankęs Jeruzalėje. Dar daugiau nuveikta popiežiaus
Jono Pauliaus II pontifikato metais. 1979 metais Jonas Paulius II Auschwitzo konclagerį
pavadino mūsų laikų Golgota; 1987-aisiai paskelbė palaimintąja ir 1991-aisiais – šventąja
žydų tautos ir katalikų Bažnyčios kankinę Editą Stein; jo iniciatyva buvo paskelbtas
apmąstymų apie žydų tautos tragediją II pasaulinio karo metais dokumentas „Mes atsimename“.
Tačiau pats svarbiausias, tuomet tiesiog neregėtas įvykis buvo popiežiaus apsilankymas
Romos sinagogoje 1986 metais. Galiausiai, 2000 metais popiežius Jonas Paulius II apsilankė
Jeruzalėje, meldėsi prie šventyklos griuvėsių Raudų sienos.
Štai dabar popiežius
Benediktas XVI, kartodamas savo pirmtako mostą, vėl aplankė sinagogą; aplankė nacistinių
persekiojimų simboliu tapusią, 1938 metais sudegintą, Koelno sinagogą.
Popiežių
pasitiko pučiamo rago garsas ir bendruomenės giesmė. Prieš Koelno rabino Netanaelio
Teitelbaumo sveikinimo žodį ir prieš popiežiaus kalbą, visi kartu – popiežius, jį
lydintys kardinolai iš Vatikano ir Vokietijos vyskupų konferencijos nariai, o taip
pat keturis tūkstančius narių turinčios Koelno žydų bendruomenės atstovai bei iš kitų
miestų atvykę rabinai – meldėsi krikščionims ir žydams bendro Šventojo Rašto žodžiais.
Koelno
sinagogoje sakytoje kalboje, popiežius Benediktas XVI priminė tragišką žydų tautos
likimą II pasaulinio karo metais, kuris turi būti visada atsimenamas įspėjimas būsimosioms
kartoms; priminė taip pat ir katalikų Bažnyčios palankumą žydų tautai ir jos ryžtingą
įsipareigojimą palaikyti bičiuliškus katalikybės ir judaizmo santykius; galiausiai
ragino, nepamirštant praeities, žiūrėti į ateitį, į bendrus uždavinius, kurie laukia
ir žydų, ir katalikų.
Hebrajiškai pasveikinęs susirikusiuosius, popiežius Benediktas
XVI sakė, kad šio susitikimo jis troško nuo pat išrinkimo dienos. Priminė savo pirmtaką
popiežių Joną Paulių II, kuris pirmosios savo kelionės į Vokietiją metu, Mainzo mieste
irgi susitiko su žydų bendruomene. Savo kalboje priminęs baisų skausmą, kurį žydų
tauta kentėjo nacistų persekiojimų metais, popiežius vėl citavo savo pirmtaką Joną
Paulių II, kuris pernai švęstos Auschwitzo konclagerio išvadavimo 60 metų sukakties
proga rašė: „Lenkiu galvą prieš visus, kuriems buvo lemta išgyventi tą mysterium iniquitatis
(niekšybės paslaptį)“.
Toliau savo kalboje popiežius priminė, kad kaip tik
šiemet sukanka 40 metų nuo Vatikano II Susirinkimo deklaracijos „Nostra Aetate“ paskelbimo.
Šis dokumentas atvėrė naujas krikščionių ir žydų bendradarbiavimo, dialogo ir solidarumo
perspektyvas. Žydai ir krikščionys turi tą patį tikėjimo tėvą Abraomą, vadovaujasi
Mozės ir pranašų mokymų; psalmės maitina krikščionišką ir žydišką dvasingumą. Apaštalas
Paulius tvirtina, kad žydų tautos pašaukimas ir išrinkimas yra neatšaukiami dalykai.
O popiežius Jonas Paulius II dar priduria: „Kas sutinka Kristų, sutinka ir judaizmą“.
Bažnyčia,
remdamasi visų pripažįstama žmogaus asmens orumo samprata ir Kristaus mokymu, griežtai
smerkia bet kokias nelygybės ir žmonių persekiojimo formas dėl rasinių, socialinių
ar religinių motyvų. Bažnyčia šį savo mokymą skelbia taip pat ir dėl to, kad niekados
daugiau nepasikartotų tos baisybės, kurios įvyko II pasaulinio karo metais.
Savo
kalbos pabaigoje popiežius Benediktas XVI ragino žydus ir katalikus kartu žiūrėti
į ateitį. Neturime žvalgytis tik atgal, į praeitį, bet turime žengti ir pirmyn, į
šiandienos ir rytdienos mūsų uždavinius. Mūsų turtingas bendras paveldas ir broliški
dabartiniai santykiai mus įpareigoja duoti bendrą liudijimą bendradarbiaujant žmogaus
teisių, žmogaus gyvybės apsaugos, šeimos vertybių, socialinio teisingumo ir taikos
ugdymo srityse. Dekalogas yra mūsų bendras paveldas ir mūsų bendras uždavinys. Dešimt
Dievo įsakymų nėra mums našta, bet kelrodis į tikrai sėkmingą gyvenimą.
Savo
kalbą popiežius baigė 29-osios psalmės žodžiais: „Tesuteikia Viešpats stiprybės savo
tautai! Telaimina Viešpats savo tautą ramybe!“, o visas susitikimas Koelno sinagogoje
baigėsi kantoriaus giedama laiminimo giesme.
Visi svarbiausieji antrosios Popiežiaus
vizito Vokietijoje dienos susitikimai buvo skirti ne jaunimui, bet jaunimui Benediktas
XVI skyrė daug dėmesio, gal net daugiau, nei būtų galima spręsti iš oficialiosios
programos numatytų susitikimų su jaunimu: privačios šv. Mišios penktadienio rytą nebuvo
visiškai privačios, nes jose dalyvavo kelios dešimtys PJD organizacinio komiteto narių.
Pietavo Popiežius irgi ne vienas ir ne su aukštaisiais Vokietijos hierarchais, o su
jaunimo atstovais. Su popiežiumi Benediktu pietavo 10 jaunuolių, atstovaujančių visiems
penkiems žemynams ir du Vokietijos jaunimo atstovai. Su jais drauge prie Popiežiaus
pietų stalo vaišinosi Vokietijos episkopato jaunimo reikalų vyskupas, Osnabriuko ganytojas,
vyskupas Franz-Joseph Bode, kuris eidamas šias pareigas taip pat yra vienas iš pagrindinių
XX PJD vadovų. Visur, kur Kelne šiandien buvo nuvykęs Popiežius, matėsi prie gatvių
susirinkusios didesnės ir mažesnės jaunimo grupės. Taip buvo ir prie Kelno sinagogos.
Čia, pasibaigus Šv. Tėvo istoriniam apsilankymui sinagogoje ir susitikimui su Kelno
žydų bendruomene, popiežių gatvėje pasitiko keli vaikai, kurie Šv. Tėvui įteikė PJD
jauniesiems piligrimams skirtą mėlynos spalvos kuprinę. Popiežių šis gestas regimai
pralinksmino.
Ketvirtadienio popietį Kelno senamiesčio šv. Pantaleono bažnyčioje
vyko dar vienas svarbus šv. Tėvo susitikimas – su klierikais iš viso pasaulio, kuriu
dauguma – kunigystės kvietimą išgirdę ir į jį teigiamai atsiliepę jauni vyrai. Dviejų
tūkstančių kandidatų į kunigus susitikimas su Popiežiumi vyko per mišparus. Po liturginio
pasveikinimo susitikimo dalyviai giedojo, meldėsi ir klausėsi skirtingų liudijimų
apie pašaukimus. Susitikime kalbėjo vienas klierikas, vienas kunigas, vienas vyskupas
ir vienas kardinolas, o pabaigoje homiliją pasakė šv. Tėvas. Šv. Tėvas kalbėjo, jog
kunigų seminarija klierikui yra ypatingas Kristaus ieškojimo metas, prieš akis turint
būsimą svarbią misiją Bažnyčioje. Todėl kunigų seminarija, šv. Tėvo žodžiais, yra
ne tiek vieta, kiek Kristaus mokinio reikšmingas gyvenimo tarpsnis. Popiežius kalbėjo
apie mokslinio pasirengimo ir auklėjimo svarbą bei priminė, jog ne pašauktieji į kunigystę
išsirinko Kristų, o Kristus juos išrinko ir pašaukė.
Benediktas XVI, prieš
kelionę į Vokietiją Vatikano Radijui apgailestavo, jog laikas, šios kelionės metu
skirtas susitikimui su bičiuliais evangelikais bus ribotas, bet reiškė viltį, kad
jo pakaks drauge aptarti kokius krikščionių vienybės žingsnius bus galima žengti ateityje.
Penktadienio pavakare, Kelno arkivyskupo rūmuose vykusiame ekumeniniame susitikime
Benediktas XVI trisdešimčiai Vokietijoje gyvuojančių krikščioniškųjų konfesijų atstovų
visu aiškumu pakartojo tai ką pareiškė pontifikato pirmosiomis dienomis būtent, jog
pilnutinės ir regimos visų krikščionių vienybės siekis yra vienas iš jo pontifikato
prioritetų. Ekumeninį susitikimą su popiežiumi Kelno arkivyskupo rūmuose pradėjo sveikinimo
žodžius tarę Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Karlas Lėmanas
ir Berlyno liuteronų vyskupas Volfgangas Huberis. Šv. Tėvas ekumeniniame susitikime
pasakė kalbą, kurioje atkreipė dėmesį į ypatingą Vokietijos vaidmenį ekumeniniame
dialoge. Vokietija yra šalis, kurioje prasidėjo Reformacija, bet ir kuri davė pradžią
XX amžiaus ekumeniniam sąjūdžiui. Prasidėjusį konfesijų dialogą praturtino į Vokietiją
atvykę emigrantai, priklausantys ortodoksiškoms ir Rytų Bažnyčioms. Tačiau visų krikščionių
brolybė nėra tiktai migloti sentimentai arba tam tikras indiferentiškumas tiesai.
Ji yra pagrįsta antgamtinės vieno Krikšto tikrovės, kur leidžia mums būti nedalomo
Kristaus kūno nariais: kartu išpažįstame Jėzų Kristų kaip Dievą ir Viešpatį, kaip
vienatinį tarpininką tarp Dievo ir žmonių, tuo pabrėždami visų mūsų bendrą priklausomumą
Jam. Šv. Tėvas aptarė kas jau pasiekta ekumeniniame kelyje ir kas dar siektina. Kalbėjo
apie ekleziologijos klausimus, kurie ypač liečia pašvęstąją tarnystę, kunigystę, ryšį
tarp Šventraščio ir Bažnyčios. Mūsų laikmečio keliamus etikos klausimus Benediktas
XVI pavadino vienu iš svarbiųjų prioritetų. Krikščionių vienybė nėra visų teologinių
ir dvasinių išraiškų suvienodinimas. Vienybė yra daugiau nei tik pasidalijimas minčių.
Krikščionių vienybė yra dalijimasis dovanomis. O tai reiškia, jog ekumeniniam dialogui
reikia nuoširdumo ir dvasinio nuoseklumo. Nesukursime vienybės vien savo pastangomis.
Tam reikia Šv. Dvasios malonės. Todėl svarbu melstis, atsiversti. Būtų galima sakyti,
jog geriausias būdas tesėti ekumenizmo keliu yra gyventi pagal Evangeliją, - kalbėjo
penktadienį vykusiame ekumeniniame susitikime popiežius Benediktas XVI.