Popiežiaus Mišios Castelgandolfo parapijos bažnyčioje

Dar kartą grįžtame prie popiežiaus Benedikto XVI Mišių, kurias pirmadienį, Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmės dieną, jis aukojo Castelgandolfo parapijos bažnyčioje. Kaip žinoma, Šv. Tėvas nuo liepos pabaigos gyvena savo vasaros rezidencijoje – už maždaug dvidešimties kilometrų į pietryčius nuo Romos esančio Castelgandolfo miestelio Popiežių rūmuose, kuriuose vasaros mėnesius praleisdavo ir jo pirmtakai. Pagal jau seną paprotį, Žolinės iškilmės dieną popiežius susitinka su miestelio bendruomene. Susitikimas vyksta ne rūmuose, bet miestelio parapijinėje bažnyčios. Taip buvo ir šį kartą. Popiežius Benediktas XVI kartu su Castelgandolfo parapijiečiais, jų bažnyčioje, šventė Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmę. Tai buvo iš tiesų labai paprastas ir nuoširdus susitikimas. Nebuvo iš anksto parengtų kalbų. Net ir Mišių homiliją Šv. Tėvas sakė „ex promptu“, tai yra neturėdamas iš anksto parengto teksto.

Įdomu, kad net ir nesant paskelbto homilijos teksto, žiniasklaida atkreipė į ją nemenką dėmesį, išryškindama pirmiausiai tą homilijos vietą, kur popiežius užsiminė apie kryžiaus vietą žmogaus privačiame ir viešame gyvenime. Ir nors ši homilijos vieta nebuvo pati svarbiausia, nors apie kryžių Šv. Tėvas užsiminė beveik tik probėgšmais, tik žymiai platesniame Dievo ir šiuolaikinio žmogaus santykio kontekste, spaudoje, taip pat ir lietuviškoje, ši vieta susilaukė nemenkų, dažniausiai pro šalį šaunančių komentarų. Spaudos pranešimuose pernelyg sureikšmintas popiežiaus raginimas kabinti kryžius viešose vietose lyginamas su musulmoniškų religinių atributų naudojimu, primenamos senos ir nuvalkiotos polemikos.

Tad dabar jau turėdami „ex promptu“ sakytos Šv. Tėvo homilijos tekstą, siūlome keletą jos ištraukų.

Į Dangų Paimtosios šventė yra džiaugsmo diena. Dievas nugalėjo. Meilė nugalėjo. Nugalėjo gyvybė. Buvo įrodyta, kad meilė yra stipresnė už mirtį, kad Dievas yra tikra stiprybė ir kad jo stiprybė yra gerumas ir meilė. Marija yra paimta į dangų su kūnu ir siela. Taip pat ir kūnui yra vietos Dieve. Dangus nėra kažkokia tolima ir nepažįstama vieta. Danguje mes turime Motiną. Ir Dievo Motina, Dievo Sūnaus Motina, yra mūsų Motina. Jis pats mums tai pasakė ir skyrė ją būti mūsų motina, savo mokiniui ir mums visiems tardamas: žiūrėk, štai tavo motina. Danguje turime Motiną. Dangus mums yra atviras, dangus turi širdį.

Po šios įžangos popiežius komentavo iš Marijos lūpų ir širdies išsiveržusią „Magnificat“ giesmę. Pats žodis „Magnificat“ reiškia ne tik šlovinimą, bet, pažodžiui išvertus žodis „Magnificat“ reiškia „tedaro didelį“. Marija trokšta, kad Dievas būtų didis pasaulyje, jos ir mūsų gyvenime. Marija nemano, kad Dievas gali būti per didelis, kad gali būti žmogaus varžovas, kad gali ką nors atimti iš žmogaus laisvės, kad dėl Dievo didybės žmogui gali būti per ankšta. Dievas žmogaus neslegia, bet išaukština ir praplečia žmogaus gyvenimą. Dievo didybės šviesoje ir žmogus yra didis.

Šitaip paaiškėja, kokia buvo gimtosios nuodėmės priežastis. Pirmieji tėvai pabijojo, kad Dievas jiems per didelis. Jie pamanė, kad išstumdami iš savo gyvenimo Dievą, jie turės daugiau vietos sau patiems. Ta pati pagunda pasikartojo ir moderniaisiais laikais. Per pastaruosius tris – keturis šimtmečius buvo galvojama ir sakoma: šitas Dievas neleidžia mums būti laisviems, savo įsakymais jis daro ankštą mūsų gyvenimą. Dievas turi dingti, mes norime būti savarankiški, nepriklausomi, be šito Dievo mes patys sau būsime dievai, darysime tai, kas mums patinka. Panašiai byloja ir palyginimas apie Sūnų palaidūną, kuris gyvendamas tėvo namuose nesuprato, kad tik būdamas tėvo namuose jis gali būti tikrai laisvas. Jis iškeliavo į tolimą šalį, iššvaistė visą iš tėvo gautą palikimą ir, galiausiai suprato, kad išėjęs iš tėvo namų jis nepasidarė laisvesnis, bet tavo vergu ir kad tik grįždamas jį tėvo namus jis gali atgauti laisvę ir susigrąžinti visą gyvenimo grožį. Panašiai įvyko ir moderniaisiais laikais. Žmonės manė, kad be Dievo jie bus laisvesni, galės įgyvendinti savo idėjas, kad pagaliau bus jų valia, kad tikrai laisvi bus tuomet, kai galės gyventi neklausydami jokių įsakymų. Tačiau, kai žmogus praranda Dievą, kartu praranda ir iš Dievo gautą savo žmoniškąjį orumą, praranda Dievo spindesį savo veide, tampa tik aklos evoliucijos produktu.

Tik jei Dievas yra didis, didis yra ir žmogus. Marija mums padeda suprasti, kad būtent taip yra. Neturime bėgti nuo Dievo, bet taip turime gyventi, kad Dievas būti didis mūsų gyvenime, kad savo dieviškojo orumo spindėjimu padarytų kilnų ir mūsų žmogišką orumą. Dievas tebūna didis mūsų asmeniniame ir viešame gyvenime. Dievas tebūna matomas kryžiaus ženkle viešose vietose, tebūna regimas mūsų bendruomeniniame gyvenime,- kalbėjo popiežius pirmadienį Castelgandolfo parapijos bažnyčioje aukotų Mišių homilijoje. Ir tai nebuvo polemika su pasaulietine valstybe ar su kitų tikybų išpažinėjais dėl religinių simbolių naudojimo viešose vietose, kaip kad bandė tai pateikti kai kurie apžvalgininkai, pastarąjį raginimą išimdami iš visos homilijos konteksto.



Trečiadienį Castelgandolfe, o ne Vatikane, įvyks bendroji audiencija. Tai bus paskutinis popiežiaus susitikimas su tikinčiaisiais prieš kelionę į Vokietiją ir susitikimą su Pasaulio jaunimo dienų dalyviais, kurių šimtai tūkstančių jau yra Koelne. Popiežius Benediktas XVI į Koelną išvyksta ketvirtadienio rytą.