Gražu būti krikščioniu

Vatikano Radijo pokalbis su pop. Benediktu XVI

Norėčiau jaunimui parodyti, jog gražu būti krikščioniu. Tai popiežiaus Benedikto XVI žinia pasaulio jaunimui. Šv. Tėvas Vatikano radijui suteiktame pirmame interviu po išrinkimo į apaštalo šv. Petro sostą pažymėjo, jog apie krikščionybę sudaromas klaidingas įspūdis, jog ji kupina slegiančių draudimų ir taisyklių, bet iš tikrųjų būti Meilės palaikomam nėra jokia našta, - sakė popiežius Benediktas XVI. Jis taip pat reiškė viltį, jog Pasaulio jaunimo diena (PJD) Kelne, Vokietijoje, galės suduoti naują impulsą pavargusiai Europai.

Vatikano Radijo vokiečių programos atsakingasis redaktorius, jėzuitas kun. Eberhard v. Gemmingen praėjusį penktadienį Kastelgandolfo vasaros rezidencijoje vykusiame pokalbyje Popiežiui uždavė aštuonis klausimus. Pokalbis su Šv. Tėvu vyko vokiškai. Kviečiame klausytis VR interviu su popiežiumi Benediktu XVI.


v. Gemmingen’as: Šve ntasis Tėve, balandžio 25-ąją sakėt, jog džiaugiatės galėdamas vykti į Kelną. Kodėl taip džiaugiatės?

Benediktas XVI: Tam yra įvairių priežasčių. Visų pirma, Reino krašte esu praleidęs daug gražių metų taip, kad savaime džiaugiuosi galėdamas vėl pajusti Reino krašto grožį, išvysti pasauliui atvirą Kelno miestą ir visa, kas su tuo susiję. Bet virš visko todėl, kad Apvaizda taip sutvarkė, kad mano pirmoji užsienio kelionė būtų į Vokietiją. Pats tikrai nebūčiau to sumanęs. Bet kai Gerasis Dievas kam nors taip padaro, tuo gali tik džiaugtis. Be to, ši pirmoji užsienio kelionė bus susitikimas su viso pasaulio jaunimu, o su jaunais žmonėmis susitikti visuomet yra kažkas gražaus, gal būt todėl, kad jie išgyvena tiek daug problemų, bet ir yra kupini vilties, entuziazmo, lūkesčių. Mat juose slypi ateities dinamika! Todėl po susitikimų su jaunimu visuomet jautiesi iš naujo padrąsintas, linksmesnis ir atviresnis. Štai, tai kelios priežastys, kurios padidino mano džiaugsmą, bet tikrai jo nesumažino.

v. Gemmingen’as: Š v. Tėve, sakykite, kokią žinią labiausiai norite perteikti jaunimui? Kas yra svarbiausias reikalas, kurį norite jam perduoti?


Benediktas XVI: Norėčiau jaunimui parodyti, jog gražu būti krikščioniu. Mat vyrauja nusistatymas, jog krikščionybėje gausu leidimų ir draudimų bei įstatymų, kurių reikia laikytis. Todėl sudaromas įspūdis, kad viskas joje yra sudėtinga ir varginančio, kad žmogus būti laisvesnis be tokios naštos. Aš norėčiau jaunimui visu aiškumu pasakyti, jog būti didžiulės Meilės ir Apreiškimo palaikomam nėra jokia našta, o sparnai ir kad gražu būtu krikščioniu. Ši patirtis praplečia mūsų supratimą, leidžia matyti, kad esame didelė bendruomenė ir kad mes, krikščionys, niekuomet nesame vieni ta prasme, kad Dievas visuomet yra su mumis, kad mes kartu visuomet sudarome didelę bendruomenę, kuri yra keliaujanti bendruomenė ir kad turime ateities projektą, kad gyvename vertai – džiaugiamės būti krikščionims, nes mums gražu ir teisinga tikėti.

v. Gemmingen’as: Būti popiežiumi reiškia būti pontifiku, pontifex, tiltų tiesėju. Bažnyčia vadovaujasi sena išmintimi, o Jūs rengiatės sutikti jaunimą, kuris tikrai trykšta entuziazmu, bet kuriam gal stinga išminties. Kaipgi įmanoma nuteisti tiltą tarp senosios išminties, tarp pagyvenusio popiežiaus iš vienos pusės ir jaunimo iš kitos?


Benediktas XVI: (Popiežius juokiasi) Na, dar matysim, kiek man tame reikale padės Viešpats. Tačiau bet kuriuo atveju, išmintis nėra kažkas atgyvento, kaip tai būtų galima suprasti pagal vokiečių kalboje tam žodžiui suteikiamą reikšmę, bet yra supratimas to, kas yra svarbu, tai žvilgis į esmę. Savaime suprantama, kad jauni žmonės turi patys išmokti kaip gyventi, jie patys nori iš naujo patirti gyvenimą, jiems nepriimtina tai kas jau kartą buvo suvirškinta. Taip kad, galbūt čia ir galima įžvelgti prieštaravimą. Tačiau drauge išmintis yra tai kas leidžia interpretuoti pasaulį, visą kas vėl yra nauja, nes pagal vis naujus kontekstus vėl priveda prie esmės ir prie to, kaip būtų galimą esmę vėl realizuoti. Šiuo požiūriu manau, kad kalba, tikėjimas ir gyvenimas yra kažkas kas žmogui yra dovanota, kas jį apšviečia ir kas nėra jau kartą suvirškinta atgyvena, o yra ypač tinkama būtent didelių ir totalinių dalykų siekiančio jaunimo dinamikai. Tikėjimo išmintis tad yra ne tai, kad turime žinoti viską detaliai, to reikia bet kokiai profesijai, bet kad šalia visų detalių žinotume esminius dalykus, gyvenimo esmę, ką reiškia būti žmogumi, kaip sukurti ateitį.

v. Gemmingen’as: Šv. Tėve, Jūs kartą sakėte, kad Bažnyčia yra jauna, ji nėra sena. Ar negalėtumėte gal kiek tiksliau pasakyti, ką tuo manote?

Benediktas XVI: Bažnyčia tikrai yra jauna, tarkim, biologiniu aspektu, nes jai priklauso daug jaunų žmonių. Be ji yra jauna ir todėl, kad jos tikėjimas savaime kyla tiesiai iš Dievo šaltinio, iš ten, iš kur ateina visa, kas yra nauja ir atnaujinančio. Tai ką turime yra ne pagedęs patiekalas, kuris jau per 2000 metų yra nuolat atšildomas, o pats Dievas yra visos jaunystės ir gyvenimo šaltinis. O jei tikėjimas yra dovana, kuri ateina iš Dievo, kaip ir tyras vanduo, kurį nuolat gauname, kuris leidžia gyventi, kurį galime išlieti kaip gaivinančią jėgą pasaulio keliais, tada ir Bažnyčia yra atjauninanti jėga. Vienas iš Bažnyčios Tėvų, stebėdamas Bažnyčią darė prielaidą, jog ji amžių bėgyje nesensta, o vis jaunėja, nes ji vis labiau artėja prie Dievo, tai yra, artėja prie to šaltinio iš kurio trykšta jaunatviškumas, naujumas, atgaiva, jaunatviška gyvenimo jėga.

v. Gemmingen’as: Jūs pažįstate Bažnyčią Vokietijoje geriau už mane ir už mus visus. Šis klausimas yra apie ekumenizmą, apie Bažnyčios vienybę ypač tarp katalikų ir evangelikų. Kai kas gal būt puoselėja kad ir utopišką viltį, kad PJD padės atverti naują ekumeninių santykių puslapį. Koks ekumeninių ryšių vaidmuo PJD?

Benediktas XVI: Taip, šis klausimas yra aktualus tiek, kiek krikščionių vienybės uždavinys persmelkia visą Bažnyčios sąmonę, o tai nėra koks nors į galą nustumtas antraeilis uždavinys. Be to, kai tikėjimas yra išgyvenamas ir patiriamas kaip centrinis įvykis, jis savaime skatina vienybės link. Konkretūs ekumeniniai klausimai, tiesa, nėra svarbiausi šiame jaunimo susitikime, nes jis visų pirma yra viso pasaulio jaunų katalikų susitikimas, atviras taip pat ir ne katalikų jaunimui, kuris norėtų sužinoti, ar kartais čia neras atsakymų į savo klausimus. Manau, kad šią ekumeninę dimensiją aptars susitikimuose pats jaunimas, nes jaunimas bendraus ne tiek su Popiežiumi, kiek savo tarpe. Aš atskirai susitiksiu su mūsų bičiuliais evangelikais, nors deja, tam bus maža laiko, nes jaunimo dienos našta tikrai yra didoka, bet užteks laiko pasitarimui apie tai, kaip mums žengti toliau. Labai gerai menu pirmąją Jono Pauliaus II kelionę į Vokietiją, kai Maince per susitikimą prie stalo su evangelikų bendruomenių atstovais buvo aptarti bendri ateities reikalai. Tuomet buvo sudarytos prielaidos steigti bendrą komisiją, kuri vėliau parengė bendrą deklaraciją dėl nuteisinimo doktrinos. Svarbu, kad visi mes savo krikščioniškojo gyvenimo centre ir ne tik atitinkamomis progomis nuolat prieš akis turėtume Bažnyčios vienybę taip, kad visos mūsų, kaip tikinčiųjų, pastangos savaime būtų ekumeninės.

v. Gemmingen’as: Šv. Tėve, būtent turtinguose šiaurės kraštuose pastebimas žmonių, deja, taip pat jaunų žmonių, atitolimas nuo Bažnyčios ir tikėjimo. Ką reikėtų daryti prieš šį reiškinį, arba kitais žodžiais tariant, kaip atsakyti į gyvenimo prasmės ieškojimo klausimą taip, kad jaunimas galėtų nedvejodamas ištarti “Taip!” Bažnyčiai?

Benediktas XVI: (Popiežius juokiasi) Visi stengiamės pristatyti jaunimui Evangeliją taip, kad jis suprastų, jog tai yra visų laukiama naujiena. Antra vertus, mūsų modernioje Vakarų visuomenėje yra daug svertų, kurie veda nuo krikščionybės. Tikėjimas ir Dievas atrodo esantys labai tolimi, o pats gyvenimas – pilnas visokiausių galimybių ir uždavinių. Žmogus nori gyvenimą suvokti pats ir jį patirti maksimaliai. Kaip sūnus palaidūnas, kuris sumanęs, jog tėvo namuose nuobodu, užsigeidė pagyventi kiek įmanydamas kol pamatė, kad jo gyvenimas tuštybė, kad iš tikrųjų buvo laisvas ir didis tuomet, kai gyveno tėvo namuose. Vis tik manau, kad tarp jaunų žmonių auga nuojauta, kad visi tokie pasilinksminimai, kurie yra nuolat siūlomi, visa laisvalaikio rinka, visa tai ką žmonės daro ir gali daryti, pirkti ir parduoti, negali būti “viskas”, kad be to turi būti kažkas daugiau. Tad iškyla didysis klausimas: kas yra esmė? Ji negali būti tai, ką galime turėti ir pirkti. Be to, dar yra ir taip vadinama religijų rinka, kurioje ir religija yra siūloma tarsi kokia prekė ir tuo yra pažeminama. Bet vis dėl to, visa tai ženklina esamą klausimą. Šį klausimą reikia pripažinti. Jo negalima neapeiti. Negalima atmesti krikščionybės kaip kažką, kas jau buvo įgyvendinta ir pakankamai išbandyta. Reikia stengtis, kad ji būtų pripažinta kaip visiškai nauja galimybė, kuri ateina iš Dievo, kuris slepia savyje ir atidengia vis naujų dimensijų. Viešpats juk sako: Viešpats Jus atves į dalykus, kurių aš dabar negaliu atskleisti”. Krikščionybė yra kupina neatrastų dimensijų, bet išlieka jauna ir nauja jei klausimas yra keliamas iš pagrindų. Tam tikru požiūriu čia užtinkamas tas pats klausimas, kuris jau buvo, kaip ir atsakymas, kurį išgyvename ir kurį tam tikru būdų per klausimą vėl iš naujo užtinkame. Būtent tai ir turėtų būti Evangelijos skelbimo ir jaunų žmonių susitikimo įvykis.

v. Gemmingen’as: Gyvenu su nujautimu, jog Europa vis labiau išsižada savęs, vis mažiau skaitosi su krikščionybe pagrįstomis ir jos skelbiamomis žmogiškomis vertybėmis. Kinai ir indai liudija didelį gyvastingumą, tuo tarpu mes, europiečiai, jaučiame išsisekimą, nuovargį. Kalbame apie krikščioniškąsias šaknis, taip pat ryšium su europine konstitucija. Matosi, kad Europa krizėje. Ar negalėtų PJD, kurioje dalyvaus gal net milijonas jaunų žmonių, suduoti tokį impulsą, kad ypač jaunimas iš naujo atrastų krikščioniškąsias šaknis ir tuo užtikrintų žmonišką sugyvenimą ateityje?

Benediktas XVI: Viliuosi, kad taip bus, nes tokio pobūdžio susitikimas, į kurį atvyksta visų žemynų atstovai, turėtų ir svečius priimančiam senajam žemynui suduoti impulsą, turėtų padėti mums matyti ne tik tai, kas yra ligoto, pavargusio ir stingančio Europos istorijoje. Verta prisiminti, jog išgyvename savęs pasigailėjimo ir savęs smerkimo laikotarpį. Deja, visų istorijos yra paženklintos negalių, taip pat mūsų istorija, kurios bėgyje buvo išvystyta didžiulių technikos galimybių, bet ir patirta ypač dramatiškų išgyvenimų. Bet taip pat turime žvelgti į visa tai kas kilnaus užgimė Europoje. Pasaulis šiandien negalėtų išgyventi pagal Europoje kilusią civilizaciją jei jos šaknys nebūtų taip giliai suaugusios. Šiandien mes tik tą ir galime pasiūlyti. Tačiau užuot priėmus šią civilizaciją ieškoma kitų šaknų ir galop iškyla prieštaravimas. Manau, kad šią civilizaciją, su visais jos pavojais ir visomis viltimis, bus galima tam tikru būdu užvaldyti ir privesti prie jos tikrosios didybės tik jei ji pati gebės atpažinti savo jėgos versmę ir pamatyti savo didybę, tą didybę, kuri suteiktų į pavojų patekusiai žmogiškajai egzistencijai galimybę susigrąžinti orientaciją ir didingumą. Jei džiaugiamės, galėdami gyventi žemyne, kuris tiek geruoju, tiek bloguoju, nulėmė pasaulio likimą ir apsiimsime vykdyti uždavinį nuolat atpažinti tiesą, skaistumą ir didybę, kuri lemia ateitį, tada galėsime vėl iš naujo ir gal net dar geriau tarnauti visai žmonijai.

v. Gemmingen’as: Paskutinis klausimas. Ką būtų galima palaikyti idealiausiu PJD Kelne tikslu, žinoma, jei visas ten gerai klostysis?

Benediktas XVI: (Popiežius juokiasi) Tai, kad būtų sužadintas naujas tikėjimo entuziazmas visų jaunų žmonių, ypač Vokietijos ir Europos jaunimo. Vokietijoje veikia gerai organizuotos krikščioniškos institucijos. Krikščionys tikrai daug nuveikia, bet jaučiasi ir didelis jų pavargimas. Mes turbūt per daug rūpinamės struktūriniais klausimais, nes ima stigti tikėjimo entuziazmas ir džiaugsmas. Jei šis entuziazmas vėl sužadins džiaugsmą pažinti Kristų ir įstengs sukelti naują Bažnyčios Vokietijoje ir Europoje užsidegimą, tada manau, bus įgyvendintas PJD tikslas.


v. Gemmingen’as: Šv. Tėve, nuoširdi padėka Jums už pokalbį ir Dievo palaimos linkėjimas gražiai praleisti kad ir įtemptas PJD Kelne.