XX eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija

Kananietės merginos išgydymas
Iš ten išėjęs, Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kananietė ir šaukė: "Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!" Bet Jėzus neatsiliepė. Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: "Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!" Jėzus tarė: "Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis". Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: "Viešpatie, padėk man!" Jis atsakė: "Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams". O ji sako: "Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo". Tuomet Jėzus tarė jai: "O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai". Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko. (Mt 15, 21-28)

TIKĖJIMO TRUPINIAI

Kanaanietė moteris tikrai galėtų mums labai daug papasakoti apie tikėjimo ir maldos prasmę.
Tikriausiai, mūsų laimei, ji neparašė nė vienos knygos, kurioje tai būtų išdėstyta. Visa mums skirta pamoka sudėta į vieną poelgį, kuomet ji puolė Jėzui po kojų, į kelis žodžius, kuriais maldavo malonės savo dukrai. Mums patiems reikia visa tai suprasti ir išsiaiškinti.
Girdėtas Evangelijos epizodas mums leidžia nujausti, kodėl Dievas į mūsų prašymus atsako tyla, jų neįvykdo. Atrodo, kad Jis nori mūsų artumo, trokšta, kad sustotume šalia Jo ilgesniam laikui. Dievui nepriimtina, kad mes tarsi išplėštume Jam iš rankų pageidaujamą stebuklą ir toliau nueitume savais keliais.
Tačiau atkreipkime dėmesį į Jėzaus ir kanaanietės dialogo kulminaciją.
-Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams,-sako Jėzus. Ši kieta frazė, atrodytų, galutinai užbaigia diskusiją.
Tačiau moteris nepasimeta ir tuojau pat atsako:
Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo…
Ji, kurios tikėjimą Išganytojas pagyrė, pasisakė pasitenkinsianti trupiniais. Ji buvo tikra, kad tos malonės jai pakaks ir bus netgi per daug.
Neveltui Išganytojas pagyrė moters tikėjimą. Mums su visomis mūsų pretenzijomis, ko gero, pakaktų tų trupinių likučių.
Visa bėda, kad dažniausiai mes net ir to neprašome…
Manau, kad šiandienos krikščionims reikia iš naujo kurti savo tikėjimą iš trupinių.
Turime viską, atrodytų, yra visos galimybės praktikuoti tikėjimą, juo gyventi, džiaugtis gaunama Dievo malone. Galime sakyti, jog netgi ir pamaldumo yra visokiems skoniams, kiekvienas gali prisitaikyti sau labiausiai patinkančią tikėjimo praktiką, tačiau, nežiūrint nieko, tikėjimas, vietoje augęs, tik silpnėja.
Gal ir dėl šios priežasties pastaruoju metu taip ieškoma visokių stebuklų, sensacijų, pranašysčių, nevengiant net ezoterinių dalykų. Daugelis trokšta pasirodymų, nuostabių reiškinių, garsių renginių, neaiškių fenomenų…
Kunigai kvočiami žurnalistų, trokštant, kad jų pasisakymuose nuskambėtų kokia sensacija, geriausiai, liečianti žmonijos ateitį, grasinanti žmogaus egzistencijai. Visi siekiame kuo didesnių palengvinimų… ne vien technikos srityje, bet taip pat ir dvasiniuose išgyvenimuose.
Mums vėl iš naujo reikia atrasti trupinių paslaptį.
Kartais užsiimame pernelyg dideliais dalykais, tuo tarpu, niekindami trupinius, rizikuojame prarasti ir duonos skonį.
Mums derėtų pasirūpinti mažais savo tikėjimo dalykais. Šalia pretenzijų, kurias išsakome kunigams, kurie, mūsų manymu, ne taip, kaip mums atrodo, sako pamokslus, galėtume daugiau laiko skirti savo paprastai maldai, kuomet tenka patiems surasti teisingus žodžius ir išsakyti Viešpačiui savo viltis.
Mums reikėtų iš naujo išmokti gėrėtis patekančia saule ir džiaugtis lietumi, su pasigėrėjimu žvelgti į žvaigždes, ir tuomet suprasime, jog pats gyvenimas yra didelis Dievo stebuklas, už kurį galime pasakyti ačiū.
O, galbūt:Atsiprašau?…
Kaip tie šunyčiai, renkantys nukritusius trupinius, bet kartu besidžiaugiantys, kad Viešpats jų nepamiršo… (mons. Adolfas Grušas)