Tuojau pat Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą,
kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną
melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas. Tuo tarpu valtis jau toli
toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos
nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi.
Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla,
iš baimės ėmė šaukti. Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“
Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave
vandeniu“. Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens
paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando
ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs
ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus
į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu
Dievo Sūnus!“ (Mt 14, 22-33).
KELIAS PER BANGAS
Dievas
visuomet suteikia ramybę.
Apaštalams, tačiau, tenka galynėtis su audra, o jų
trapus laivelis, atrodo, nepajėgs atsispirti stipriam vėjui, keliančiam vis aukštesnes
bangas.
Tik susitikimas su Jėzumi grąžina ramybę.
Susidaro įspūdis,
kad evangelistas, aprašydamas šią sceną, tarsi pranašavo tai, kas vėliau taps įprastu
reiškiniu Bažnyčios, o taip pat ir pavienių tikinčiųjų gyvenime: svarbiausia bus ne
ramybė ir saugumas, kuomet nėra besipriešinančių jėgų, bet gili ramybė ir vidinis
džiaugsmas, netgi siaučiant baisiausioms audroms, sutikus ir pažinus Prisikėlusįjį.
Tačiau
prieš tai Petras įsivėlė į išskirtinį nuotykį. Jis užsigeidė pasivaikščioti vandeniu,
taip, kaip ir Mokytojas, ir vos nenuskendo. Būtume turėję pirmąjį popiežių, kuris,
nors pagal profesiją būdamas žvejys, žuvo vandenyje.
Kodėl Petrui nepavyko?
Labai aiškų atsakymą skaitome Evangelijoje: Petrą įveikė baimė. Ji, tarsi didžiulis
svoris, traukė jį žemyn. Tiesa, ko gero tai buvo ne vien baimė dėl stipraus vėjo ir
didžiulių bangų. Petras bijojo pats savęs, savo ambicijų, vertusių jį pirmauti kitų
apaštalų tarpe, bijojo savo noro išsiskirti, išsigando, kad jam nepavyks. Tada iki
tol tvirtuma buvusios bangos prasiskyrė ir jis pradėjo skęsti.
Jėzus, tačiau,
ko gero, gali mus išmokyti nugalėti baimę, atskleisti paslaptį, kaip galima eiti siautėjančių
bangų paviršiumi. Ši paslaptis yra malda. Malda padeda įveikti baimę, išlaisvina iš
visko, kas slegia širdį ir traukia mus žemyn.
Atleidęs minią, jis užkopė
nuošaliai į kalną melstis. Ir, atėjus vakarui, jis buvo ten vienas…
Niekur
nėra parašyta, kad tuo pat metu apaštalai, būdami valtyje, taip pat meldėsi. Jie tikriausiai
darė tai, prie ko savo ilgų žvejonių metu jau buvo įpratę, gal kai kurie snūduriavo,
laukdami, kol valtis pasieks krantą.
Jie buvo apsunkinti savų rūpesčių…
Tuo
tarpu Jėzus meldėsi. Jis “atleido minią”, tiesa, prieš tai ją pasotinęs ir, galbūt,
kiek nusivylęs, kad miniai nebeprireikė nieko daugiau.
Vis dėlto galime būti
tikri, kad ir nebūdamas drauge su žmonėmis fiziškai, Išganytojas neatsiskyrė nuo žmonių
rūpesčių, nuo jų sunkumų.
Malda Jėzus yra arti dangaus Tėvo, o per Jį ir arti
žmonių. Viskas ateina iš Tėvo rankos ir pas Jį sugrįžta, todėl visa yra reikalinga
ir artima širdžiai, o maldoje tampa sava.
Visa tai ir padeda išsilaikyti virš
gyvenimo audrų bangų ir netgi dar daugiau – gelbėti skęstančius.
Tie, kurie
buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: “Tikrai tu Dievo Sūnus!”
Mums taip
pat reikia išmokti garbinti Dievą.
Niekas nereikalauja, kad vaikščiotume vandeniu,
tačiau būtina, kad ir pačių žiauriausių audrų metu rastume drąsos atsiklaupti. Tik
tuomet galėsime išdrįsti žengti vieną kitą žingsnį ir link tų, kuriems trūksta žemės
po kojomis. (Mons. Adolfas Grušas).