Popiežiaus Pauliaus VI mirties 27-osios metinės

Šeštadienį, rugpjūčio 6-ąją, Kristaus Atsimainymo liturginės šventės dieną, sukako 27 metai nuo popiežiaus Pauliaus VI mirties. Popiežius Paulius VI, Giovanni Battista Montini mirė Castelgandolfo vasaros rezidencijoje 1978-ųjų rugpjūčio 6-ąją. Minint Dievo tarno, kandidato į Bažnyčios garbinamus palaimintuosius ir šventuosius, Pauliaus VI mirties dvidešimt septintąsias metines, šeštadienio rytą Vatikano Šv. Petro bazilikoje, prie katedros altoriaus buvo aukojamos Mišios, kurioms vadovavo Popiežiaus vikaras Vatikano Miesto Valstybei arkivyskupas Angelo Comastri.

Paulius VI Bažnyčią valdė 15 metų ir pusantro mėnesio, nuo 1963 birželio 21-osios iki 1978 rugpjūčio 6-osios. Jis dvasingas ganytojas, įžvalgus intelektualas ir subtilus diplomatas. Giovanni Battista Monti, gimęs devynioliktojo amžiaus pabaigoje Šiaurės Italijoje, didelę dalį savo kunigiško gyvenimo praleido Vatikane. Daug metų buvo įtakingas Valstybės sekretoriato pareigūnas. Tik pačioje Pijaus XII pontifikato pabaigoje buvo paskirtas Milano arkivyskupu. Kardinolu jį paskyrė jau popiežius Jonas XXIII. Po kelerių metų vadovavimo šventojo Ambraziejaus vyskupijai, vėl grįžo į Vatikaną jau kaip visos Bažnyčios ganytojas. Pauliaus VI pontifikato metu įvyko keletas lemtingų posūkių Bažnyčios gyvenime. Būtent popiežiui Pauliui VI teko tęsti ir užbaigti jo pirmtako popiežiaus Jono XXIII pradėtą Vatikano II Susirinkimą, kuris praplėtė Bažnyčios veiklos akiračius ir įkvėpė naujo gyvybingumo. Vienas pagrindinių Pauliaus VI pontifikato bruožų buvo dialogo kūrimas su pasaulietine kultūra. Tai nebuvo lengvas uždavinys, nes reikėjo surasti tokias dialogo formas, kad krikščionybė, neatsisakydama savo principinių nuostatų, galėtų susikalbėti su modernistinėje aplinkoje susiformavusia ir ryškių antikrikščioniškumo bruožų turinčia kultūra. Pauliaus VI pontifikato metais Šv. Sostas plačiai įsijungė į tarptautinės bendruomenės gyvenimą, rūpindamasis žmogaus teisių ir žmogaus asmens orumo gynyba, stengdamasis laimėti pripažinimą katalikų bendruomenėms net ir tuo metu komunistų valdytose šalyse. Reikia prisiminti taip pat Pauliaus VI pontifikato metais atsiradusią naują popiežiaus apaštalavimo formą - apaštalines keliones, kurią vėliau išplėtojo popiežius Jonas Paulius II.

Rugpjūčio 6-ąją, taip pat sukako 41 metai nuo Pauliaus VI programinės enciklikos “Ecclesiam Suam” paskelbimo. Enciklikoje, tarsi reziumuodamas viso Vatikano II Susirinkimo mokymą, Paulius VI skelbė, jog Susirinkimu pradėtas Bažnyčios atsinaujinimo procesas negali būti projektuotas tik į Bažnyčios vidų, tik į jos struktūras, bet Bažnyčia turi būti atsakinga u˛ visą pasaulį. Tai pranašiška ir kartu labai sudėtinga misija. Juk jau ir tuo metu, prieš keturis dešimtmečius, pasaulietinės kultūros sekuliarizacijos procesas buvo toli pažengęs. Tačiau Paulius VI puikiai suvokė situaciją ir krikščioniškąją žinią šiuolaikiniam pasauliui siūlė ne kaip neginčijamą doktriną, bet kaip dialogo argumentą. Krikščionys tiki tuo ką skelbia, neabejoja Kristaus Evangelija, tačiau į kitus žmones jie žiūri ne kaip į privalančius priimti skelbimą, bet kaip į pašnekovus, turinčius savo argumentus ir nuomones. Tas krikščionybės dialogiškumo iškėlimas dar labiau svarbus šiandien, kai visai kitame istoriniame ir kultūriniame kontekste matome iškilusį grėsmingą kultūrų ir civilizacijų konflikto pavojų.

Dar vienas svarbus Pauliaus VI pontifikato bruožas – tai nuolatinis liudijimo akcentavimas. Krikščionis turi gyventi tuo ką skelbia. Kitaip krikščionybė nieko nesudomins. Tai ypač galioja kunigams, pašauktiems būti Kristaus atstovais tarp žmonių. Dar prieš tapdamas popiežiumi, vos paskirtas Milano ganytoju, viename pirmųjų savo susitikimų su savo kunigais, arkivyskupas Montini kalbėjo: Antiklerikalizmo priežastimi gali būti ir tai, kad žmonės nusivilia mumis, kunigais, matydami kaip mes patys paniekiname šventus dalykus. Jei taip yra, tai nusivylusieji ir nutolusieji broliai, atleiskite!