Hirosimos ir Nagasakio 60-osios metinės.

Šeštadienį, rugpjūčio 6 dieną sukako 60 metų nuo atominės bombos sprogimo Hirosimoje. Antradienį, rugpjūčio 9 dieną, sukaks 60 metų nuo antrosios bombos sprogimo Nagasakyje. Hirosimos ir Nagasakio miestai žmonijos sąžinėje yra tapę simboliais, įspėjančiais prieš branduolinio holokausto pavojų.

Kaip kasmet, taip ir šių metų rugpjūčio 6-ąją, Hirosimoje įvyko gedulingas minėjimas, kuriame buvo prisimintos Hirosimos ir Nagasakio bombardavimo aukos. Minėjime, kaip kasmet, dalyvavo nukentėjusieji, žuvusiųjų giminaičiai, Japonijos vald˛ios vadovai, įvairių pacifistinių judėjimų nariai, taip pat ir katalikų Bažnyčios atstovai, nes Nagasakio miestas prieš karą buvo vienas svarbiausių Japonijos katalikų židinių.

Hirosimos ir Nagasakio sunaikinimo 60 metinių proga, Jungtinių Amerikos Valstijų katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas vyskupas William Skylstad parašė laišką Japonijos vyskupų konferencijos pirmininkui vyskupui Augustinui Junichi Nomurai. Laiškas pradedamas popie˛iaus Jono Pauliaus II ˛od˛iais, pasakytais prieš dešimtį metų minint II pasaulinio karo pabaigos penkiasdešimtąsias metines. Tuomet Jonas Paulius II pasakė, kad net ir kasmet vis labiau nutoldami nuo Antrojo pasaulinio karo, negalime jo atminimo ištrinti iš mūsų sąžinių. Karo baisybių atminimas yra būtinas atramos taškas apmąstymams apie žmonijos dabartį ir ateitį. Būtent šia prasme,- rašo Amerikos episkopato vadovas Japonijos episkopato vadovui,- Hirosimos ir Nagasakio atminimas turi nuolatos priminti viso pasaulio žmonių šeimai kokį didelį pavojų jai kelia karas, ypač naudojimas masinio naikinimo ginklų, kurie žudo ir kovotojus, ir civilius. Jei žmonija tikrai nuoširdžiai trokšta pasimokyti iš Hirosimos ir Nagasakio tragedijos, ji neabejodama turi atsisakyti masinio naikinimo ginklų. Amerikos Bažnyčia, trokšdama tarnauti taikai, remia branduolinio nusiginklavimo procesą, įsitikinusi, kad jis turi būti ne tik moralinis imperatyvas, bet neatidėliotinas politinis tikslas.

Šia proga reikia pridurti, kad pastaraisiais metais po vadinamojo šaltojo karo pabaigos, branduolinio nusiginklavimo srityje nema˛ai nuveikta, keliskart sumažinti ypač Amerikos ir Rusijos turėti atominių ginklų arsenalai. Tačiau antra vertus, iškilo ir naujų problemų – visų pirma kai kurių kitų valstybių branduolinis ginklavimasis, pavojus, kad atominiai ginklai gali pateikti į teroristų rankas. 1996 metų rugsėjo 10 dieną Jungtinės Tautos paskelbė branduolinių ginklų bandymą draudžiantį traktatą, kurį vos kelioms dienoms praėjus po paskelbimo ratifikavo ir Šv. Sostas. Šv. Sosto prisijungimas prie sutarties, draudžiančios branduolinius bandymus, žinoma, buvo simbolinis mostas. Vatikanas juk neturi, niekada neturėjo ir negali turėti branduolinių ginklų. Vis dėlto, būdamas suverenus tarptautinės bendruomenės narys, Šv. Sostas irgi pasirašė ir ratifikavo susitarimą, kuris, kaip tikimasi, turėtų sustabdyti branduolinės ginkluotės vystymo procesą pasaulyje. Popiežiaus pasirašytas sutarties ratifikavimo dokumentas yra ne praktinis įsipareigojimas nesiginkluoti, o moralinė parama visam globaliniam procesui, kuris, jei bus sėkmingas, turėtų galutinai užbaigti didžiųjų pasaulio valstybių ginklavimosi varžybas. Pasaulio sąžinėje turi įsitvirtinti įsitikinimas, jog jau pats masinio naikinimo ginklų egzistavimas pažeidžia tautų ir valstybių taikaus sambūvio principą, o ginklavimasis, kainuojantis ne˛moniškus pinigus, prieštarauja solidarumui ir tautų bendradarbiavimui.