Popiežius Benediktas XVI pasveikino Koelno katedroje penktadienio vakarą vykusio koncerto atlikėjus ir dalyvius.
 

Penktadienio vakarą Vokietijos Koelno katedroje Londono Karališkasis filharmonijos orkestras ir choras atliko Bethoveno „Missa Solemnis“. Tai buvo vienas renginių, įvesdinančių į po poros savaičių tame mieste prasidėsiančias pasaulio jaunimo dienas, kuriose, nuo rugpjūčio 18 – 21 dienomis, dalyvaus taip pat ir popiežius Benediktas XVI. Katedroje vykusiame koncerte dalyvavo kviestiniai svečiai; tiesiogiai jį sekti buvo galima taip pat didžiuliame ekrane, pastatytame katedros aikštėje, pavadintoje popiežiaus Jono XXIII vardu – Roncalliplatz. Koncertą taip pat transliavo Vokietijos televizija. Įrašas dar kartą bus rodomas rugpjūčio 14-ąją.

Penktadienio vakarą Koelno katedroje vykusio koncerto pradžioje atlikėjus ir dalyvius pasveikino popiežius Benediktas XVI – buvo perduotas iš anksto parengtas Šv. Tėvo kalbos video įrašas.

Mišių metų nuo seno skambėjo muzika, giesmė. Žmogui Dievo akivaizdoje vien žodžių negana. Kaip meilė ir kančia nesutelpa vien žodžiuose ir stengiasi surasti tokias išraiškos formas, kuriose apimtų ir tai, kas žodžiais neapsakoma, taip ir susitikime su Dievu žmogus trokšta išeiti iš savęs.

Nors Izraelio maldoje, norint deramai atsiliepti į Dievo balsą, buvo pasitelkiami instrumentai, kūrinijos balsai, tačiau Bažnyčia pradžioje, dėl įvairių priežasčių, buvo įsitikinusi, kad tik žmogaus balsas gali deramai išreikšti džiaugsmą Dievo akivaizdoje, apsakyti žmogaus kovas. Šitaip gimė grigališkasis choralas, kurio tyrumas ir skaidrumas dar ir šiandien leidžia tiesiogiai patirti Dievo artumą. Viduramžiais, katedrų laikais, stengtasi kurti dar daugiau ir dar didingiau: gimė polifonija. Vargonus, kūrinijos balsų sintezę, ėmė papildyti įvairūs kiti instrumentai. Viskas turėjo būti skiriama Dievo garbinimui. Tais laikais didieji kompozitoriai buvo įsitikinę, jog pati kilniausia kūrybos rūšis yra muzikinės formos suteikimas Dievo garbinimui Mišiose, savo meistriškumo aukojimas Dievui ir tuo pačiu tarnavimas besimeldžiančiai tikinčiųjų bendruomenei. Čia popiežius paminėjo Johaną Sebastianą Bachą, kuris, nors ir būdamas evangelikų tikėjimo, sukūrė nuostabių Mišių, iš kurių trykšta tikėjimo jėga ir jos dėka Dievas paliečia žmogaus vidų. Lygiai taip ir Bethovenas, permainų laikais kovojantis ir kenčiantis žmogus, jau sukūręs liturgijai skirtų kūrinių, jautė nenumaldomą poreikį sukurti tokias Mišias, kurios perkeistų jo sielą ir net nekėlė sau klausimo ar bus praktiškai įmanoma atlikti kūrinį. „Missa Solemnis“ tai jau kas kita negu liturginė muzika, tikrąja šio žodžio prasme. Pasikeitusioje istorijos epochoje į pirmą planą iškyla asmuo su savo aistra ir didybe. Taip pat ir Bažnyčios tikėjimas jau nėra taip kaip anksčiau savaime suprantamas dalykas. Žmogaus maldos žodžiai dabar tampa kovos už Dievą įrankiu, kančios dėl Dievo ir dėl savęs pačių būdu, tampa tarsi laiptų pakopomis, kuriomis sutelkęs jėgas, kopia aukštyn ir vėl iš naujo ragauja Dievo sutikimo džiaugsmo. Šia prasme, „Missa Solemnis“ yra jaudinantis liudijimas ieškančio tikėjimo, tokio tikėjimo, kuris neleidžia Dievui pradingti iš žmogaus akiračio, kuris iš amžių ataidinčia malda jį vis iš naujo pasiekia. „Missa Solemnis“ savo nepaprasta didybe priklauso krikščionių tikėjimui, tai malda pačia giliausia prasme. Šis kūrinys mus paverčia besimeldžiančiais žmonėmis, mus veda į Dievą.