Šiomis dienomis sukanka 10 metų nuo vieno žiauriausių Balkanų karo epizodų – Srebrenicos
žudynių. Serbų kariai per kelias dienas nužudė aštuonis tūkstančius Srebrenicos miesto
civilių gyventojų.
Srebrenicoje, nedideliame Bosnijos – Hercegovinos mieste,
prieš karą gyveno maždaug 35 tūkstančiai žmonių, kurių maždaug trys ketvirtadaliai
buvo Bosnijos musulmonai. 1995 metų pradžioje mieste buvo prisiglaudę daug pabėgėlių,
tad laikinai gyventojų skaičius buvo pasiekę apie 60 tūkstančių. 1995 metų liepos
11 dieną miestą užėmė generolo Mladičiaus vadovaujama Bosnijos serbų kariuomenė, prieš
tai paėmusi įkaitais Jungtinių Tautų kontingentui priklausiusius Olandijos karius.
Per savaitę, nuo liepos 12-osios iki 18-sosios, serbai barbariškai nužudė aštuonis
tūkstančius žmonių. Šios pasibaisėtinos žudynės nebuvo, kaip kartais mėginta aiškinti,
įkvėptos tik keršto ir karo beprotybės, bet buvo sistemingos, tuometinių Bosnijos
serbų vadovų šaltai suplanuotos. Beveik visi nužudytieji buvo vyrai nuo 18 iki 70
metų amžiaus, tai yra galintys kovoti su ginklu rankoje.
Praėjus dešimčiai
metų nuo anų kraupių įvykių, jų paliktos žaizdos žmonių atmintyje dar kraujuoja. Taip
pat dar nenubausti ir pagrindiniai šių žudynių kaltininkai – tuometinės Bosnijos serbų
valstybės prezidentas Radovanas Karadžičius ir kariuomenės vadas generolas Vladko
Mladičius. Abu jie paskelbti karo nusikaltėliais, tačiau nepavyksta jų suimti; abu
sėkmingai slapstosi, greičiausiai pačioje Bosnijoje Hercegovinoje. Jau vien tai, kad
nesugebama surasti šių dviejų nusikaltėlių, kad jie suranda kas jiems padeda slapstytis,
liudija, jog kai kurių žmonių sąžinėse Balkanų karas dar iki galo nepasibaigęs.
Anomis
Srebrenicos žudynių dienomis prieš dešimtį metų, kol dar nebuvo žinomi to baisaus
nusikaltimo mastai, popiežius Jonas Paulius II 1995 metų liepos 16 dieną kreipdamasis
į visą pasaulį kalbėjo:
Informacijos priemonių perduodamos žinios ir vaizdai
iš Bosnijos, ypač iš Srebrenicos ir Zepos, byloja į kokią niekšybės
bedugnę nusmuko Europa ir visa žmonija. Jokia priežastis, joks projektas negali pateisinti
tokių barbariškų veiksmų ir metodų: tai nusikaltimai prieš žmoniją. Tai, kas dedasi
prieš viso pasaulio akis, yra mūsų civilizacijos pralaimėjimas. Tie nusikaltimai ateity
bus minimi, kaip liūdniausi Europos istorijos įvykiai.