XV eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija

Vieną dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo ant ežero kranto. Prie jo susirinko didžiulė minia; todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje. Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais. Jis sakė: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą. Kas turi ausis, teklauso!“ (Mt 13, 1-9).

SKELBĖJAS IR KLAUSYTOJAS

Šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje Išganytojas daugiau kalba apie dirvą, į kurią krinta skelbiamas žodis. Žmonių sielas Jis sulygina su keliu, akmenuota, erškėčiuota dirva, o taip pat derlinga žeme, duodančia vaisių.

Mums belieka tiktai pasirinkti, kuriai rūšiai priklausome mes…

Kur kas mažiau kalbama apie Sėjėją, nes Viešpats Jėzus pats, išaiškindamas palyginimą, pasakė, jog Sėjėjas – tai Dievas.

Vis dėlto mums tenka kalbėti ir apie kitus sėjėjus, per kuriuos šiais laikais į pasaulį ateina Dievo Žodis. Tai tie žmonės, kurie, vykdydami savo pašaukimo pareigas, skelbia Evangeliją, rūpindamiesi, kad ji pasiektų kaip galima daugiau žmonių. Drauge tokiais sėjėjais tapti yra pašaukti visi, jau gyvenantys Evangelija.

Apie Dievo Žodžio skelbėjus visi galėtume pasakyti labai daug. Jie turi gyventi viltimi, nes tik viltis leidžia tikėtis, kad paskleista Geroji Naujiena atneš vaisių.

Susiraukęs, dejuojantis, nusivylęs, išvargęs praradęs pasitikėjimą pamokslininkas gali tik nuvilti klausytojus, ir tokia nuotaika – tikras ženklas, kad jis dar nėra supratęs, ką reiškia: skelbti Evangeliją. Toks mokytojas gali tik rinkti, bet ne sėti.

Tikras Evangelijos skelbėjas domisi net akmenimis, nes žino, kad dalis sėklos patenka ant uolos, ir kaip tik tiems grūdeliams reikia daugiau rūpesčio ir dėmesio. Jis nebijo brautis per erškėčius, nes žino, kad erškėčių spyglių subraižytos rankos ir kojos yra pats garbingiausias atlyginimas už išgelbėtas sielas. Jis eina pasaulio keliais, lankydamas ne vien vienuolynus, koplyčias ar parapijos sales, nebijodamas kalbėtis su nepažįstamais, jo nelaukiančiais. Jis žino, kad neturi teisės iš anksto rūšiuoti žmonių, vienus vadindamas „savaisiais“, o kitiems pasiūlydamas labiau įsigilinti į tai, kas buvo pasakyta.

Gaila tiktai, kad ne kartą šiuolaikiniai Dievo Žodžio sėjėjai jaučiasi nusivylę ir pasimetę, o jų veide lengva pastebėti susirūpinimą.

Atrodo, jog taip yra todėl, kad vis dažniau tenka susidurti su tokia dirva, kurios Išganytojas neminėjo savo palyginime.

Jau minėjau, kad mums, atrodytų, telieka tik įvardyti savo priklausomybę vienam ar kitam tikinčiųjų tipui. Ko gero, saugiausia būtų sakyti, jog mūsų asmenyje sutinkama visko po truputį: šiek – tiek geros žemės, kažkiek uolos, neišmintų kelių, na ir, žinoma, erškėčių.

Bet, kalbant sąžiningai, tipiška šiuolaikinių žmonių sąžinė yra dirva – saugykla.

Dievo Žodis, kurio mes klausomės šimtus, tūkstančius kartų, neranda žmonėse gelmės. Jo niekam nereikia, jis nesujaudina sielos gelmių. Net keista kartais pamokslo metu žvelgti į akmeninius klausytojų veidus. Jų, atrodo niekas negali sujaudinti, jokie žodžiai nepalieka pėdsako. Taip, Žodį jie girdi, tačiau tik tam, kad jis nugrimztų širdies gelmėse.

Anot Išganytojo, sėkla, nukritusi šalia kelio sutrypiama, bet tai drauge reiškia, kad tos negailestingos kojos išnešioja ją toliau ir, kas žino, galbūt vienas – kitas grūdelis paklius ir į derlingesnę dirvą…

Tuo tarpu šiuolaikiniai pamokslų klausytojai paprastai yra kitokie. Žodis niekur neišnešamas, bet įvyksta kai kas blogesnio. Jis lieka žmoguje, tačiau žmogus juo nesinaudoja, neleidžia tam žodžiui perkeisti savo gyvenimo. Dievo žodis lieka nereikalingas…

Mes daug kalbame apie tai, kad pageidautume geresnių Dievo Žodžio sėjėjų, kad norėtume iškalbingų kunigų, garsių pamokslininkų, bet kas bus su mumis, jei mes nesugebėsime gyventi išgirstu žodžiu.

Ko gero, tai net blogiau, negu būti užstotam erškėčių. Išdžiūvęs stiebas nebenaudingas net sau pačiam… (kun. Adolfas Grušas).