Liturginis kalendorius: šv. Benediktas

Liepos 11 dieną Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minimas šv. Benediktas – Vakarų Bažnyčios vienuolystės tėvas ir Europos globėjas. Šv. Benediktas gimė apie 480 metus Italijos Norcia miestelyje, dėl to jis ir vadinamas Nursiečiu. Tiksliai nežinoma ir jo mirties data. Spėjama, kad jis miręs tarp 543 ir 555 metų savo įkurtoje Montecassino abatijoje. Nepaisant to, kad po beveik penkiolikos šimtmečių nežinome tikslių jo gimimo ir mirties datų, puikiai iki mūsų dienų išliko milžiniški jo veiklos pėdsakai. Šv. Benedikto parašyta regula davė pradžią visai Vakarų Bažnyčios vienuolystei. Per pastaruosius keliolika šimtmečių moterys ir vyrai, vadovaudamiesi Šv. Benediktu šūkiu “Ora et labora” – “Melskis ir dirbk” sukaupė didelį palikimą visos Bažnyčios labui

Šv. Benediktui vienuoliškojo gyvenimo idealas buvo Šiaurės Afrikos atsiskyrėlių gyvenimas. Norėdamas Italijoje išgyventi dykumos tėvų patirtį, kalnuotose vidurio Italijos apylinkėse, prie dabartinio Subiaco miestelio, kuris keletą šimtmečių anksčiau garsėjo ten buvusia imperatoriaus Nerono vila, Benediktas surado nuošalią grotą, kurioje vienatvėje ir ramybėje praleido trejetą metų. Greit apie pamaldų ir išmintingą atsiskyrėlį sužinojo piemenys, kiti apylinkių gyventojai. Žmonės, ieškodami patarimo, paguodos, atsakymo į sąžinės klausimus, pradėjo eiti pas Benediktą. Garsas apie jį pasklido taip plačiai, kad kilmingi romiečiai pradėjo siųsti į Subiacą savo sūnus, norėdami, kad jų vaikai pasisėmę Benedikto išminties pasišvęstų Dievo tarnystei. Vadovaudamas Subiaco bendruomenei Benediktas įsitikino, kad be aiškios struktūros ir hierarchijos, be vidaus tvarką nustatančių taisyklių vienuolynų gyvenimas negali turėti aiškesnės ateities. Iš jo samprotavimų laikui bėgant formavosi vienuolinio gyvenimo tikslų ir taisyklių rinkinys, kuris ilgainiui tapo benediktiniška regula. Pačią regulą Benediktas parašė įsikūręs jau kitoje vietoje – Montecassino, kur persikėlė apie 529 metus. Subiaco koloniją palikęs savo mokiniams, Benediktas su keliais vienuoliais iškeliavo į Montecassino ir įsteigė ten vienuolyną, tapusį visų pasaulio benediktinų vienuolynų prototipu bei pavyzdžiu daugelio kitų katalikiškųjų kongregacijų vienuolynams. Pagal Benedikto paliktą pavyzdį Europoje viena po kitos steigėsi abatijos ir bendruomenės besivadovaujančios jo sukurta regula. Benediktinai, cistersai, trapistai, kamalduliai nešė į tuo metu dar evangelizuojamą Europos žemyną krikščionišką tikėjimą ir civilizaciją. Būtent dėl nuopelnų bendros krikščioniškos europietiškos tapatybės kūrimui 1964 metais popiežius Paulius VI šv. Benediktą paskelbė Europos globėju.

Šventojo Europos globėjo vardą pasirinko ir balandžio 19 dieną išrinktas naujasis popiežius Benediktas XVI. Šv. Tėvas šio vardo pasirinkimo motyvus paaiškino jau pirmojoje savo pontifikato bendrojoje audiencijoje šių betų balandžio 27 dieną.

Benedikto vardas,- kalbėjo popiežius Benediktas XVI,- primena didįjį Vakarų vienuolystės patriarchą šv. Benediktą Nursietį, Europos globėją, kartu su šventaisiais Kirilu ir Metodijumi ir su šventosiomis Kotryna, Brigita ir Edita Stein. Jo įsteigto benediktinų ordino progresyvi plėtra turėjo milžinišką įtaką krikščionybės skelbimui visame žemyne. Šv. Benediktas labai gerbiamas Vokietijoje ir ypač mano gimtojoje Bavarijoje,- sakė popiežius. Jis yra svarbus visos Europos vienybės atramos taškas, bylojantis apie bendras krikščioniškas Europos kultūros ir civilizacijos šaknis, kurių nevalia išsižadėti.

Su Šv. Benedikto asmeniu siejamos Europos krikščioniškos tapatybės tema dabartiniam popiežiui ypatingai svarbi. Apie būtinumą pripažinti ir išsaugoti krikščioniškas šaknis jis ne kartą rašė ir kalbėjo dar prieš išrinkimą į šv. Petro sostą.

Šiandien Europa tarsi paralyžiuota, tarsi tuščia viduje,- kalbėjo dar prieš išrinkimą į Petro sostą kardinolas Josephas Ratzingeris. Savaime peršasi palyginimas su Romos imperijos paskutiniu laikotarpiu, kai viskas dar atrodė tarsi savaime laikosi, o iš tiesų jau nebuvo dvasios, jau nebuvo idėjos, kuri išlaikytų vieningą praeityje sukurtą didelę valstybę. Kažką panašaus matome ir šiandien: viena vertus Europoje vyksta pažanga; ką tik padidėjo Europos Sąjunga; bet antra vertus patys europiečiai nesuvokia arba vengia pripažinti kas yra tas jų bendrystės ir vienybės pagrindas, dėl ko ta vienybė reikalinga. Tas vengimas yra tiesiog liguistas, tarsi Vakarų civilizacija patologiškai nekęstų pati savęs. Vakarų kultūra labai geranoriškai ir labai pozityviai atsiveria kitoms kultūroms ir kitoms religinėms tradicijoms, o to kas sava, kas jai pačiai būdinga – nekenčia. Europiečiai sugeba įvertinti kitų kultūrų amžiams bėgant sukurtas vertybes, o savo istorijoje mato tik tai kas smerktina.

Mūsų rytojus priklausys nuo mūsų pačių, nuo mūsų sugebėjimo gerbti ir vertinti save pačius, nuo mūsų drąsos džiaugtis ir didžiuotis savąja praeitimi, nuo mūsų sugebėjimo gyventi tomis vertybėmis, kurias praeityje išsiugdėme,- kalbėjo kardinolas Josephas Ratzingeris, kuris tapęs popiežiumi pasirinko Europos globėjo šv. Benedikto vardą.