Zimbabvės vyskupai pradėjo vizitą Ad Limina. Pirmadienio rytą šešis tos šalies vyskupus
popiežius Benediktas XVI priėmė privačioje audiencijoje.
Buvusi britų kolonija
Rodezija, vėliau pakeitusi pavadinimą ir tapusi Zimbabve, šiuo metu yra viena vargingiausių
Afrikos šalių, įvairiais savo dabartinio gyvenimo aspektais atspindinčia daugelio
pokolonijinio laikotarpio Afrikos valstybių problemas. Apie ekonominės krizės mastą
liudija statistiniai duomenys: 70 procentų Zimbabvės gyventojų neturi darbo, o metinė
infliacija siekia 600 procentų. Tačiau bene didžiausia Zimbabvės problema yra valdžios
stagnacija ir naujo afrikietiško nacionalizmo tendencijas įkūnijantis šalies prezidentas
Robert Mugabe, kuriam jau 81 metai amžiaus ir kuris šalį valdo nuo 1980 metų, tai
yra penkias kadencijas po penkerius metus. Kai buvo skeliama nepriklausomybė, Mugabe
buvo laikomas pokolonijnės Afrikos didvyriu. Jo nuosaikią pereinamo laikotarpio politiką
palankiai vertino ir kaimynai afrikiečiai, ir tarptautinės bendruomenės vadovai. Daug
pritarimo susilaukė devinto dešimtmečio pabaigoje pradėta reformų politika. Vėliau,
paskutiniame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje, viskas pasikeitė, Mugabe pradėjo koncentruoti
savo rankose vis didesnę valdžią, pradėjo populistinę prieš baltaodžius britų kilmės
gyventojus nukreiptą vadinamąją žemės reformą, kuri praktiškai reiškė stambių ūkių
naikinimą, nemokant jų savininkams jokių kompensacijų ir atimant iš jų pilietines
teises. Nevykęs kolonializmo palikimo šalinimas sugriovė šalies ekonomiką ir socialinę
ramybę. Anksčiau Afrikos aruodu vadinta Zimbabvė šiandien badauja. O iš pradžių daug
žadėjęs taikus perėjimas iš kolonializmo į laisvę, virto vienvaldžio seno prezidento
diktatūra, netoleruojančia jokio opozicijos – nei politinės, nei žiniasklaidinės.
Krizės
dugną pasiekusioje Zimbabvėje gyvena penkiolika su puse milijono žmonių, kurių tik
maždaug šimtas tūkstančių yra katalikai. Būdama labai maža, katalikų bendruomenė didelės
įtakos visuomenės gyvenimui neturi, pagaliau, dabartinėmis diktatūros sąlygomis, ir
negali turėti. Vis dėlto, ypač paskutiniaisiais metais, šalies vyskupai kelis kartus
išdrįso pakelti balsą prieš akivaizdžias neteisybes. Viename paskutinių viešųjų pasisakymų
pasmerkė prezidento įsakymą sugriauti vieną šalies sostinės lūšnynų rajoną. Sunku
pasakyti ko siekė prezidentas įsakydamas buldozeriais sulyginti su žeme priemiesčių
barakus, bet be pastogės, kad ir varganos, staiga liko dvidešimt tūkstančių žmonių.