2005-06-27 17:57:35

Zimbabvės vyskupai pradėjo vizitą Ad limina.


Zimbabvės vyskupai pradėjo vizitą Ad Limina. Pirmadienio rytą šešis tos šalies vyskupus popiežius Benediktas XVI priėmė privačioje audiencijoje.

Buvusi britų kolonija Rodezija, vėliau pakeitusi pavadinimą ir tapusi Zimbabve, šiuo metu yra viena vargingiausių Afrikos šalių, įvairiais savo dabartinio gyvenimo aspektais atspindinčia daugelio pokolonijinio laikotarpio Afrikos valstybių problemas. Apie ekonominės krizės mastą liudija statistiniai duomenys: 70 procentų Zimbabvės gyventojų neturi darbo, o metinė infliacija siekia 600 procentų. Tačiau bene didžiausia Zimbabvės problema yra valdžios stagnacija ir naujo afrikietiško nacionalizmo tendencijas įkūnijantis šalies prezidentas Robert Mugabe, kuriam jau 81 metai amžiaus ir kuris šalį valdo nuo 1980 metų, tai yra penkias kadencijas po penkerius metus. Kai buvo skeliama nepriklausomybė, Mugabe buvo laikomas pokolonijnės Afrikos didvyriu. Jo nuosaikią pereinamo laikotarpio politiką palankiai vertino ir kaimynai afrikiečiai, ir tarptautinės bendruomenės vadovai. Daug pritarimo susilaukė devinto dešimtmečio pabaigoje pradėta reformų politika. Vėliau, paskutiniame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje, viskas pasikeitė, Mugabe pradėjo koncentruoti savo rankose vis didesnę valdžią, pradėjo populistinę prieš baltaodžius britų kilmės gyventojus nukreiptą vadinamąją žemės reformą, kuri praktiškai reiškė stambių ūkių naikinimą, nemokant jų savininkams jokių kompensacijų ir atimant iš jų pilietines teises. Nevykęs kolonializmo palikimo šalinimas sugriovė šalies ekonomiką ir socialinę ramybę. Anksčiau Afrikos aruodu vadinta Zimbabvė šiandien badauja. O iš pradžių daug žadėjęs taikus perėjimas iš kolonializmo į laisvę, virto vienvaldžio seno prezidento diktatūra, netoleruojančia jokio opozicijos – nei politinės, nei žiniasklaidinės.

Krizės dugną pasiekusioje Zimbabvėje gyvena penkiolika su puse milijono žmonių, kurių tik maždaug šimtas tūkstančių yra katalikai. Būdama labai maža, katalikų bendruomenė didelės įtakos visuomenės gyvenimui neturi, pagaliau, dabartinėmis diktatūros sąlygomis, ir negali turėti. Vis dėlto, ypač paskutiniaisiais metais, šalies vyskupai kelis kartus išdrįso pakelti balsą prieš akivaizdžias neteisybes. Viename paskutinių viešųjų pasisakymų pasmerkė prezidento įsakymą sugriauti vieną šalies sostinės lūšnynų rajoną. Sunku pasakyti ko siekė prezidentas įsakydamas buldozeriais sulyginti su žeme priemiesčių barakus, bet be pastogės, kad ir varganos, staiga liko dvidešimt tūkstančių žmonių.







All the contents on this site are copyrighted ©.